Piešinio kontekstas Vytauto Petkevičiaus knyga“ Gilės nuotykiai ydų šalyje“ trečiasis leidimas (Vaga 1978). Vaizdas sukomponuotas priešpaskutiniame leidinio puslapyje tarsi skaitytojo komentarams paliktame baltame fone, kuris nuo daugkartinio knygos vartojimo įgavęs nemažai laiko žymių. Akcentuotina, kad kitoje piešinio pusėje atspausdintas knygos turinys, su kuriuo piešinio siužetas nėra siejamas. Šalia knygos tūrinio ir puslapyje prieš matosi bandymai ir pasiruošimai būsimam piešiniui. Visą „Keverzonės“ kompoziciją sudaro penki elementai: linija įrėminanti puslapį, dvidešimt vienas taškas padėtas šratinuku, šešių skaitmenų seka 103333, autoriaus signatūra su sunkiai atpažįstama A raide, ir truputi žemiau centro kairiau gerokai didesnis už skaitmenis viršuje penketas.
Linija, kuri galiausia tampa tarsi puslapio rėmu, apibrėžta pradedant iš apatinio dešinio kampo prieš laikrodžio rodyklę 2-3 centimetrai nuo lapo kraštų. Vaikiškos rankos laisvumu pulsuojantis įrėminimas prasideda ir baigiasi lapo apačioje, jo pradžia ir pabaiga nesutampa. Tokiu būdu apibrėžtas puslapis akivaizdžiai atkartoja knygos iliustratoriaus Kastyčio Juodikaičio sumanymą įrėminti knygos tekstą, sąmoningai pavaizduojant kažikuriuos ydų šalies vizualius tęsinius už tekstu išreiškiamo siužeto apibrėžimų. Knygos iliustratoriaus konceptualumas atliepia tam laikmečiui būdingą Ezopo kalbėseną, ir gali būti sietinas tiek su šaltojo karo metu egzistavusios geležinės sienos motyvais, tiek ir su teksto bei vaizdo raiškų tarpusavio santykio kvestionavimu.
Kaip jau minėta piešinyje be linijos yra dar 21 taškas. Vienas intuityviai padėtas tarp linijos ir puslapio krašto. Iš menininko pasakojimo apie kūrinį sužinome, kad jį piešęs autorius dėdamas taškus ant popieriaus norėjo vizualizuoti vėjaraupių spuogus. Šia liga keturių metų vaikas buvo neseniai prasirgęs o briliantine žaluma nutaškuotas kūnas matomai buvo palikęs neišdildomą ir pavaizdavimo vertą įspūdį. Pirma šio piešinio žiūrovė – pirmaklasė autoriaus sesuo, pamačiusi ir supratusi realistiškai pavaizduotus spuogus, pasiūlė menininkui pasirašyti ant savo kūrinio. Tokiu būdu buvo suraitytas pirmasis Juozo Laivio autografas.
Iš autoriaus pasakojimo taip pat sužinome jog skaičių seka ir penketas atsirado vėliau kai jau pasirašius piešinį menininko sesuo dar pasiūlė rašyti išmoktus skaičius (10333). Ji brolio9 pastangas įvertino trejetu, kuris skaičių sekoje parašytas pieštuku. Nesutikdamas su pažymiu berniukas parašė trijų centimetrų penketą, kuris tuometinėje vertinimo sistemoje buvo laikomas aukščiausiu balu. Penketas dėl savo kompozicijos lapo centre yra bene didžiausias akcentas bendroje piešinio kompozicijoje. Jis gali būti perskaitomas kaip piešinys ir kaip skaitmuo. O kalbant vertybinėje kūrinio skalėje gali būti apibrėžiamas kaip auto refleksyvus įsivertinimo žestas.
Nors aprašomo piešinio siužetas su knygos tūriniu nesiejamas tiesiogiai, tačiau peržvelgiant bei aprašant šio menininko kūrybą gali pasirodyti aktualus norint išryškinti vėlyvesnes kūrėjo saviraiškos strategijas. Atkreiptinas dėmesys į tiesioginį darbą su kitų kūrėjų kontekstais, bei autorystės klausimais. Jam būdingas suvaldytas individualios trauminės patirties vizualizavimas, kūrybinis daugiasluoksniškumas skaitmeninių duomenų bei savi refleksijos vertinamųjų elementų panaudojimas.
