Dešimties pirštų kombinacija
„Pirštų kombinacija“ – tai video darbas, sukurtas 1999 metais kaip Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir video meno katedros bakalauro baigiamasis darbas. Šiuo metu kūrinio fizinis pavidalas galbūt dar egzistuoja – kažkur tarp analoginių video kasečių, archyvinio neapibrėžtumo teritorijoje, kur magnetinė juosta tyliai sprendžia, ar dar verta laikytis. Tačiau simboliniame lygmenyje jis laikytinas dingusiu. Kaip ir pati katedra, kurios pavadinimas šiandien jau priklauso institucinei praeičiai – ji pervadinta į Animacijos ir medijų katedrą. Kitaip tariant, kombinacija pasikeitė, bet pirštų vis dar dešimt.
Šis dvigubas išnykimas – kūrinio ir struktūros – atveria esminę Juozui Laiviui būdingą kūrybinę ašį: meno kūrinys nėra stabilus objektas, o veikiau statusas, suteikiamas, atšaukiamas ir perrašomas. Dingimas čia nėra tragedija – tai metodas. Panašiai kaip nekūrimas gali būti laikomas subtilia, bet labai efektyvia dingimo iš kuriančiųjų pasaulio forma.
2026 metais autorius nusprendžia kūrinį atkurti. Ne restauruoti, ne rekonstruoti, bet pakartoti. Kadangi darbas techniškai nėra sudėtingas atkartoti tam autorius sugaišta vos keletą minučių. Kūrinio pakartojimas tampa ne nostalgijos aktu, o administraciniu gestu – kūrinio sugrąžinimu į apyvartą, o tiksliau – į Kleopo draugijos archyvą. Originalo dingimas ar kartotės atsiradimas nekeičia pagrindinio pasakojimo esmės: „Pirštų kombinacija“ tiek dingusi tiek ir pakartota išlaiko Kleopo draugijos nario teises tiek būdama, tiek nebūdama. Tai svarbus momentas Laivio praktikoje – autorystė čia suprantama kaip juridinis, o ne ontologinis santykis. Kūrinys egzistuoja tiek, kiek yra užfiksuotas protokole – net jei pats protokolas šiek tiek dulkėtas.
Kūrinys įvardijamas kaip moteriškos lyties. Šis priskyrimas nėra biologinis ar ikonografinis – tai simbolinis klasifikavimo veiksmas, būdingas Laivio kuriamai fikcinei-institucinei sistemai. Lytis tampa administraciniu atributu, panašiai kaip priklausymas skyriui ar sekcijai. Šiuo atveju ji atitinka pavadinimo giminę. Tokiu būdu kūrinys veikia kaip subjektas – su teisėmis, statusu, biografija ir netgi su dingimo faktu. Tam tikra prasme – su charakteriu.
„Pirštų kombinacija“ buvo rodyta tik gynimų metu. Tai reiškia, kad jos auditorija buvo ribota, institucinė ir laikina – keli dėstytojai, keli kolegos ir vienas labai koncentruotas laiko intervalas. Parodymas čia neatsiejamas nuo vertinimo akto. Vėlesnis nerodymas – taip pat reikšmingas. Kūrinys pažymėtas kaip tas, kurį autorius būtų linkęs pamiršti. Tačiau archyvo tvarkymas rodo priešingai – pamiršimas nevyksta. Archyvas tampa atminties priešininku. Bandymas išbraukti tik sustiprina kūrinio sugrįžimą, tarsi jis pats laikytųsi už dokumentų segtuvo krašto.
Žinant autoriau tolimesbę biografiją „Pirštų kombinacija“ gali būti suvokiama kaip ankstyva Laivio „Meno kūrinių kapinių“ logikos užuomazga ar sudedamoji dėlionės detalė. Kūrinys, kuris dar nėra oficialiai palaidotas, bet jau turi dingusio statusą. Kūrinys, kuris egzistuoja tarp archyvo ir pakartojimo. Tarp nenoro prisiminti ir neįmanomybės pamiršti. Tarp pirmosios kombinacijos ir jos pakartojimo dešimčia tų pačių pirštų.
Taigi 2026 metų pakartojimas nėra sugrįžimas prie jaunystės darbo. Tai administracinė reanimacija su lengvu ironijos pulsavimu. Tai konceptualus teiginys, kad meno kūrinio esmė slypi ne jo originalume, o jo gebėjime būti paskelbtam – gyvu, dingusiu ar atkartotu.
„Pirštų kombinacija“ išlieka. Net jei tik tiek, kiek leidžia jos pavadinimas ir autoriaus sprendimas ją dar kartą ištarti – lėtai, skaičiuojant iki dešimties.
