Kęstučio Kuizino plaukas
2004 metais Juozas Laivys, galvodamas apie menines/asmenines
ambicijas, gavo Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) direktoriaus Kęstučio Kuizino
plauką. Tuo metu K. Kuizinas ŠMC vadovavo jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau
niekas negalėjo numatyti, kad jo vadovavimo institucijai laikotarpis užsitęs
dar du dešimtmečius – iki 2024 metų. Laiviui tuo metu rūpėjo ne ilga
institucijos vadovo biografija, o vienas konkretus materialus fragmentas nuo
direktoriaus galvos – plaukas.
Iš pirmo žvilgsnio tai buvo paprastas ir konceptualiai
lengvai perskaitomas veiksmas: gauti meno institucijos vadovo plauką ir
paversti jį kūriniu. Tačiau mažas organinės kilmės objektas metaforiniame
lygmenyje gali įgyti gerokai platesnį ir įvairesnį kontekstualų bei konceptualų
skambesį. Tuo laikotarpiu meno lauke sklandė įvairios institucinės kritikos
koncepcijos. Plauką sau ir kitiems autorius aiškino kaip savotišką institucijos
materialinės galios pėdsaką, o kartu – žmogaus, esančio už institucinio titulo,
artefaktą. Vėlesnėse epochose tai gali pasirodyti ir kaip tam tikras asmeninės
informacijos bankas. Ar galimybė kad ne visada institucijoms vadovaus plaukuoti
žmonės ar robotai.
Aprašant 2004 metais sukurtą kūrinį būtina paminėti, kad
jis atsirado bendradarbiaujant su viena tuo metu ŠMC dirbusia kuratore. Jos
vardo autorius nėra linkęs viešinti, nes po dvidešimties metų neturi jos
sutikimo. Autorius prisimena, kad gavęs K. Kuizino plauką buvo sugalvojęs daug
ambicingesnį projektą – surinkti visą Europos šiuolaikinio meno centrų direktorių
plaukų kolekciją ir ją kada nors eksponuoti Venecijos bienalėje. Kolekcija
turėjo tapti tam tikru alternatyviu institucinio meno lauko žemėlapiu, kuriame
direktorių pavardes pakeistų jų kūno fragmentai. Paradoksalu, tačiau genetinė
plaukų analizė tikriausiai papasakotų ką nors visiškai nesusijusio su
šiuolaikiniu menu – atskleistų biologines, geografines ar paveldėtas istorijas,
kurios visiškai nesutaptų su kultūrine žmogaus biografija.
Sumanymas iki šiol nėra įgyvendintas. 2025 metais Laivys
vėl svarstė galimybę gauti jau kito ŠMC direktoriaus plauką, tačiau šis planas
bent kol kas lieka neįgyvendintas. Tokiu būdu kūrinio istorijoje atsiranda
savotiška laiko kilpa: 2004 metais surinktas vieno direktoriaus plaukas ir po
daugiau nei dvidešimties metų iš naujo iškylanti to paties veiksmo galimybė dėl
direktorių rotacijos.
Dar vienas faktas, kurį būtina paminėti, – pats objektas
2006 metais dingo autoriui persikraustant iš Vilniaus į Narvaišių kaimą Plungės
rajone. Išliko tik jo fotografija. Šis praradimas iš esmės pakeitė kūrinio
statusą: tai, kas iš pradžių buvo materialus objektas, tapo dokumentu apie
objektą. Fotografija 2012 metais buvo publikuota savaitraštyje „7 meno dienos“,
šalia Kęstučio Šapokos straipsnio „Iš dviejų dalių“. Archyve išliko ir susirašinėjimas
su „7 meno dienų“ redaktore dėl fotografijos publikavimo. Taigi kūrinys išliko
ne tiek kaip daiktas, kiek kaip jo pėdsakų sistema – fotografija, publikacija,
susirašinėjimas ir autoriaus archyvas.
2015 metais personalinėje parodoje buvo parodyta šio
kūrinio fotografijos postprodukcija. Dar kartą eksponuojamas ne pats plaukas, o
jo atvaizdas, todėl kūrinys vis labiau tolsta nuo pirminio objekto ir tampa jo
dokumentavimo, prisiminimo bei archyvavimo procesu.
Šiame kūrinyje svarbus ir pats plauko pasirinkimas.
Plaukas yra beveik nereikšminga kūno dalis, tačiau būtent dėl savo
nereikšmingumo jis tampa paradoksaliai tinkamu institucinio statuso žymeniu.
Direktoriaus pareigos yra abstrakčios ir reprezentacinės, o plaukas –
materialus, individualus ir fiziškai susijęs su konkrečiu žmogumi. Institucijos
vadovas čia redukuojamas iki biologinio fragmento, tačiau kartu šis fragmentas
tampa jo buvimo institucijoje įrodymu.
Kūrinį galima skaityti ir kaip bandymą apeiti įprastus
meno lauko dokumentavimo būdus. Vietoj katalogų, interviu, portretų ar
oficialių biografijų Laivys renkasi plauką. Tai savotiškas institucinio archyvo
„mėginys“, kuriame žmogaus istorija pakeičiama jo kūno dalimi, galimai nešančia
genetinę informaciją. Tokiu būdu institucinė galia ir jos reprezentacija
perkeliama į beveik absurdišką, intymų ir sunkiai kontroliuojamą objektą.
Kūrinys glaudžiai siejasi su kitais Laivio darbais,
kuriuose naudojami kitų autorių biografijų fragmentai, svetimi objektai ar
materialūs kitų žmonių gyvenimo pėdsakai. Šiuose darbuose menininką domina ne
tiek objekto vertė, kiek jo santykis su kitu žmogumi, jo statusu, istorija ir
autoryste.
Neįgyvendinta Europos meno institucijų direktorių plaukų
kolekcija šiuo požiūriu tampa ne mažiau svarbi už patį surinktą plauką. Kūrinys
egzistuoja ir kaip sumanymas, kuris niekada nebuvo iki galo įgyvendintas. Jo
neįvykimas tampa kūrinio dalimi: kolekcija lieka potenciali, o vienintelis
realiai surinktas egzempliorius – Kęstučio Kuizino plaukas – taip pat yra
prarastas. Galbūt kažkada prasidėjusios ir dingusios kolekcijos aura idėjiškai yra paveikesnė už bet kokį rialų užbaigtą
rinkinį.
Žengiant dar toliau, galima manyti, kad šis kūrinys tam
tikra prasme dalyvavo ir šešėliniuose Meno kūrinių kapinių steigiamuosiuose
susirinkimuose. Plaukas čia egzistuoja dvigubai – kaip buvęs materialus
objektas ir kaip jo nebuvimo faktas. Kaip išlikęs ar paaukotas žmogaus
fragmentas, jis įgyja savotišką paralelę su Meno kūrinių kapinių logika:
kūrinys gali tęsti savo egzistavimą net tada, kai jo materialaus kūno nebėra.
Kleopo draugijos dokumentuose kūrinys apibrėžiamas kaip: vyriškoji lytis; podiplominis periodas; Objektų sekcija; 3 pasirodymai; 2 raidės „A“; kūrinys, kurį autorius norėtų pamiršti.
