Dvi triušio uodegos pusės
2003
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Dvi triušio uodegos pusės“ – ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio objektas, sudarytas iš dviejų tikro triušio uodegų, eksponuojamų skirtingomis pusėmis į viršų. Viena jų rodoma balta vidine puse, kita – juoda išorine. Abu objektai yra beveik tapatūs, tačiau žiūrovas vienu metu mato tai, ko natūraliomis sąlygomis vienoje uodegoje pamatyti negalėtų.
Kūrinio struktūra primena kitus ankstyvuosius Laivio darbus, paremtus dviejų beveik tapačių objektų sugretinimu. Kaip ir kūrinyje „Tapati“, skirtumas čia minimalus, tačiau būtent jis tampa pagrindiniu kūrinio turiniu. Atrodo, kad niekas nepasikeitė, tačiau pasikeitė viskas – pasikeitė pats žiūrėjimo būdas.
Biologijoje baltas triušio uodegos apačios lopinėlis turi aiškią funkciją. Bėgdamas zigzagais triušis staiga pakeičia kryptį, o trumpam šmėkštelinti balta spalva gali suklaidinti plėšrūną. Kita vertus, manoma, kad tas pats baltas ženklas padeda jaunikliams sekti motiną prietemoje. Gyvajame pasaulyje ši spalvinė priešprieša yra evoliucijos suformuotas funkcionalus sprendimas.
Meno kūrinyje ši funkcija išnyksta. Uodega nebejuda, nieko nebevilioja ir nuo nieko nebesislepia. Lieka tik du objektai, kurių vienintelis „veiksmas“ – būti padėtiems vienas greta kito. Būtent tada biologinis faktas tampa estetine situacija, o natūrali priešprieša – konceptualiu palyginimu.
Retrospektyviai šis darbas netikėtai priartėja prie vėliau išpopuliarėjusios objektų orientuotos ontologijos (Object-Oriented Ontology), kurios vienas svarbiausių autorių yra Grahamas Harmanas. Ši filosofijos kryptis pradėjo formuotis tik po kelių metų, o svarbiausi Harmano tekstai pasirodė nuo 2005 metų. Laivio kūrinys, sukurtas 2003-iaisiais, žinoma, nėra šių idėjų iliustracija. Tačiau šiandien į jį galima pažvelgti kaip į ankstyvą meninę intuiciją, artimą vėliau išplėtotai minčiai, kad objektai nėra vien žmogaus suvokimo ar praktinio panaudojimo funkcijos. Jie turi savitą buvimą, kuris neišsisemia mūsų apie juos kuriamomis reikšmėmis.
Šiuo požiūriu „Dvi triušio uodegos pusės“ tampa ne tiek kūriniu apie gyvūną, kiek apie patį objektą. Pakanka jį minimaliai perkomponuoti, kad įprastas biologinis artefaktas nustotų būti vien gamtos pavyzdžiu ir pradėtų veikti kaip savarankiška estetinė bei filosofinė situacija.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis priskiriamas kūriniams, kuriuos autorius būtų linkęs pamiršti. Paradoksalu, tačiau būtent tokie darbai dažnai išlieka ilgiausiai – ne todėl, kad pateikia atsakymus, o todėl, kad ir po daugelio metų vis dar nesileidžia iki galo paaiškinami.
2001 metais padaryta kūrinio post produkcija įgyvendinta bendradarbiaujans su Andrej Polukord
