Fotografijos, kurios įamžina autoriaus studijų metu kurtas skulptūras yra tiesiog dokumentinio pobūdžio. Jų meninė vertė nėra didelė, nes laisvi kūrybiniai ieškojimai akademiniame lauke, dažnu atveju atskleidžia tik priklausomybę nuo užduočių disciplinarumo. Šie kūriniai pasižymi kūrybinių technikų bandymais ir nuslysta nuo išsamesnių savasties ieškojimų. Nepaisant to, šios foto pasižymi vienu keistu momentu. Keista yra tai, kad autorius jų nesunaikina, kaip liudytojų, ar tiesiog pagalbinės priemonės ar drožlių, kurios atsiranda drožiant pagrindinę skulptūra.
Iš kitos pusės nuotraukų išsaugojimas praėjus laikui ima veikti kaip nuoroda į savęs pažinimą, kuris su kiekvienu praeities faktu stabilizuoja nesukontroliuojamą horizontalų reprodukavimąsi ateities perspektyvoje. Tam tikrais atvejais ši darbų kolekcija veikia kaip terapinė priemonė skirta pačiam autoriui atsiminti kas buvo padaryta anksčiau, ir tokiu būdu pasiteisinti dabartyje kad nieko nesinori daryti formalios skulptūros srityje.
Pirmaisiais studijų metais dėstytojos Dalios Matulaitės, įkalta mintis dokumentuoti savo darbus, galimai prisidėjo ir prie bendro Kleopo draugijos spektro įvairovės. Pasakojimai ir prisiminimai apie studijų metais lipdytas ar drožtas skulptūras be dokumentacijos būtų tik improvizacinės interpretacijos.
