23.Darbas-A

 „Darbas-A“ – trečio kurso vasaros praktikos metu sukurtas Juozo Laivio kūrinys, jungiantis darbo įrankio ir fizikinės darbo sampratos simboliką. Fizikoje darbas žymimas raide „A“, todėl pats pavadinimas iš karto nurodo į dvigubą reikšmės lauką: viena vertus, į fizinį veiksmą, amatą ir medžiaginį darbą, kita vertus – į abstrakčią, mokslinę darbo formulę. Kūrinį sudarė trys skirtingo dydžio pjūklai, pritvirtinti prie suoliukų. Ant vieno pjūklo iš vienos pusės buvo priklijuotos dvi auksinės raidės „A“. Kodėl jos buvo būtent auksinės, o pjūklų buvo trys, autorius šiandien nebegali tiksliai paaiškinti. Galbūt pats paaiškinimas tuo metu ir buvo esminė kūrinio dalis, tačiau ilgainiui jis išsitrynė iš atminties, palikdamas tik fragmentišką kūrinio logiką.

Šis užmaršties aspektas kūriniui suteikia papildomą konceptualų sluoksnį. „Darbas-A“ tampa ne tik objektu apie darbą, bet ir kūriniu apie prasmės nykimą, apie tai, kaip meninėje praktikoje kai kurie motyvai išlieka be aiškaus paaiškinimo, tarsi autonomiški ženklai, atsieti nuo pradinio autoriaus sumanymo. Tokiu būdu kūrinys egzistuoja tarp sąmoningos konstrukcijos ir pasąmoninio simbolių kaupimosi.

Autorius prisimena, kad Skulptūros katedros dėstytojai nebuvo itin patenkinti tokia vasaros praktikos interpretacija. Vis dėlto šis darbas jau reiškė tam tikrą progresą, nes ankstesnių metų atsiskaitymui studentas buvo pateikęs apskritai ne savo sukurtą objektą – metalinį kryželį kapinėms. Iš dabartinės perspektyvos šis epizodas įgyja netikėtą tęstinumą, nes savotiškai siejasi su 2015 m. įkurtomis Meno kūrinių kapinėmis. Taigi ankstyvosios studentiškos situacijos, kurios tuo metu galėjo atrodyti atsitiktinės ar nereikšmingos, vėliau ima funkcionuoti kaip būsimos kūrybos užuomazgos.

„Darbas-A“ leidžia kalbėti apie individualią meninę praktiką kaip apie procesą, kuriame ne visi kūriniai turi būti iš karto konceptualiai išgryninti ar estetiškai įtikinami. Ypač studentiškoje kūryboje dažnai atsiranda darbų, kurie trumpuoju laikotarpiu atrodo nereikšmingi, naivūs ar ne iki galo realizuoti. Tačiau po daugelio metų tyrinėjant asmeninius archyvus ima ryškėti pasikartojantys ženklai, motyvai, simboliai ar metodai, tarsi egzistuojantys savarankiškoje kūrybinės pasąmonės sistemoje. Tokie kūriniai, net jei jų autorius sąmoningai nebeprisimena, išlieka aktyvūs vidinėje menininko vaizduotės struktūroje ir gali netikėtai išnirti kitomis formomis.

Žvelgiant retrospektyviai, „Darbas-A“ gali būti suvokiamas kaip vienas iš ankstyvųjų simbolinių prototipų vėlesniems kūriniams. Nors tiesioginių genealoginių ryšių įrodyti neįmanoma, tam tikrų ženklų pasikartojimas leidžia manyti, kad šio darbo logika pratęsiama kituose projektuose. Viena tokių paralelių – sutartis su menininku Kostu Bogdanu, pagal kurią viena raidė „A“ iš kūrinio „AŠ ESU MENININKAS“ atitenka Juozui Laiviui. Ši simbolinė „A“ migracija siejasi ir su autoriaus vykdytu raidžių „A“ skaičiavimu visų kūrinių pavadinimuose. Tokiu būdu raidė tampa ne vien grafiniu ženklu, bet savotišku konceptualiu vienetu, cirkuliuojančiu tarp skirtingų kūrinių, laikotarpių ir prasmių. Kitaip sakant A ne visad/t)a yra pirmoji abėcėlės raidė menininko alfabete.

Kleopo draugijoje „Darbas-A“ laikomas vyriškosios lyties kūriniu, priklausančiu akademiniam periodui ir Objektų sekcijai. Po studentinių peržiūrų jis daugiau niekur nebuvo eksponuotas. Pavadinime suskaičiuojamos trys raidės „A“. Pagal autoriaus taikomą 5p taisyklę šis kūrinys priskiriamas darbams, kuriuos būtų galima palaidoti Meno kūrinių kapinėse, taip simboliškai užbaigiant jo egzistavimą tarp darbo įrankio, konceptualaus ženklo ir užmarštin grimztančios studentiškos patirties.