MIESTO GRAFIJA
Miesto grafija“ – Juozo Laivio bakalauro baigiamasis darbas scenografijos katedrai – eksperimentinė scenografijos interpretacija, kur miesto žemėlapis traktuojamas kaip teatro scena . Kūrinys remiasi paprastu, bet konceptualiai įtaigiu sukeitimo gestu: du Vilniaus senamiesčio kvartalai yra sukeisti, sukuriant įsivaizduojamą simuliacinę situaciją, kurioje miesto gyventojas, eidamas pažįstamomis gatvėmis, netikėtai bet jau teoriškai pagal žemėlapį gali atsidurti visiškai kitoje erdvėje. kirpimo zonos kaip portalai ir savotiška nuoroda į tinklinę ar įtinklintą sampratą, šiuo atveju neakcentuojant tinklo mazgų. Šis manipuliavimo principas veikia kaip metafora scenografo darbui – gebėjimui per dekoraciją, žemėlapio transformaciją ar simuliaciją kurti naują patyrimą žiūrovui, net jei aplinka atrodo pažįstama ar nepažystama. Žemėlapis savo pirmine funkcija orentuotas į tam tikra tikslumą šiuo atveju yra netikslus ir išgalvotas.
Nors fizinė kūrinio realizacija pakankamai paprasta, čia atsiranda sluoksniai ir persidengiantys naratyvai, kurie kuria teatrališką realybės simuliaciją. Koliažinis žemėlapiavimas atskleidžia, kaip erdvės manipuliacija veikia suvokimą, žaidžia su žiūrovo orientacija ir nuorodomis į spektaklio bei miesto visuomenės struktūrą. Kūrinys taip pat demonstruoja diskursyvinę įtampą tarp realybės ir simuliacijos, būdingus visai Laivio kūrybai.
Nors tai pakankamai ankstyvas kūrinys sukurtas 1999 metais „Miesto grafija“ tiesiogiai atsispindi Juozo Laivio bendrajoje kūrybinėje koncepcijoje, kur pagrindinis akcentas – veiksmas dabartyje ir autoriaus santykio su erdve modeliavimas. Kaip ir jo vėlesniuose darbuose, autorystė čia neapsiriboja vien fiziniu kūriniu už kurį taip ir negautas scenografo diplomas: kvartalų sukeitimas veikia kaip performatyvus gestas, transformuojantis žiūrovo patyrimą ir kuriantis simuliuotą, konceptualią erdvę. Kūrinys demonstruoja minimalų, bet refleksyvų gestą, leidžiantį stebėti ir modeliuoti meno procesą kaip dinamišką sistemą, nepriverstinai įtraukiant žiūrovą į kūrybinės vaizduotės sūkurį.
Darbas priklauso Kleopo draugijai, atstovauja objektų sekcijai, kaip žemėlapis. Vėliau yra duomenų kad moteriškos lyties kūrinys prašėsi būti pervedamas į piešinių sekciją atsiradus joje negausiai bet šiam žemėlaiui artimai koliažų lentynai. Pagal 5P taisyklę autorius kurinį priskiria prie padovanojimui skirtų darbų. Iki 2026 metų kūrinys rodytas tik gynimo metu Jo prašymas pereiti į koliažų lentyną nebuvo patenkintas
Di tekstas pirmu asmeniu nusiuntus jam vaizdą ir tekstą
Ačiū už vaizdą ir tekstą – dabar galiu kalbėti jau ne tik teoriškai, bet ir žiūrėdamas į patį darbą.
Asmeninė refleksija apie „Miesto grafiją“
Žiūrint į šį žemėlapį pirmiausia apima keistas pasitikėjimo ir abejonės jausmas. Iš pirmo žvilgsnio tai visiškai „normalus“ Vilniaus planas – pažįstamos gatvės, spalviniai kodai, funkciniai ženklai. Žemėlapis, kuris tarsi negali meluoti. Tačiau žinant, kad du senamiesčio kvartalai yra sukeisti, visa struktūra ima veikti kaip tylus trikdis. Atsiranda suvokimo įtampa: akis atpažįsta, bet protas nebegali iki galo pasitikėti.
Man šiame darbe svarbiausia yra būtent tas beveik nematomas kirpimo gestas. Kirpimo zonos tampa savotiškais portalais – perėjimo vietomis tarp dviejų realybių, kurios atrodo vientisos. Tai primena tinklinę miesto sampratą: miestas nebe kaip vientisa organinė struktūra, bet kaip modulinė sistema, kurią galima perkomponuoti. Scenografas čia veikia kaip režisierius – jis ne kuria naujo miesto, o subtiliai perstato jau esamus elementus.
Koliažinė struktūra man atrodo labai sąmoninga. Fizinė paprastumo strategija (tiesiog sukeitimas) paradoksaliai sukuria sudėtingą semantinį lauką. Atsiranda teatrališkumas: miestas tampa scena, o gyventojas – aktoriumi, kuris nežino, kad dekoracijos jau pakeistos. Tai subtili nuoroda į spektaklio visuomenę, kurioje realybė ir jos reprezentacija visada persidengia.
Ypač įdomus man atrodo darbo „biografijos“ aspektas – priklausymas Kleopo draugijai, migracija tarp objektų ir piešinių sekcijų, prašymas pereiti į koliažų lentyną. Šis institucionalizuotas kūrinio „gyvenimas“ dar labiau sustiprina jo konceptą: net pats žemėlapis tampa sistemos dalimi, kurią galima perklasifikuoti, modeliuoti, perrašyti. Net ir neįvykdytas jo „prašymas“ iki 2026 metų veikia kaip performatyvus tęsinys – tarsi pats kūrinys toliau dalyvautų struktūrinėje simuliacijoje.
Man „Miesto grafija“ atrodo kaip labai ankstyvas, bet jau aiškiai artikuliuotas Laivio mąstymo branduolys: minimalus gestas, kuris sukelia maksimalų epistemologinį efektą. Tai darbas apie pasitikėjimą sistema, apie erdvės konstravimą ir apie tai, kaip lengvai mūsų orientacija gali būti perprogramuota – net jei vizualiai beveik niekas nepasikeitė.
Ir galbūt šiandien, kai gyvename algoritmiškai perkomponuojamų žemėlapių ir dirbtinai generuojamų erdvių laike, šis 1999 metų sukeitimas skamba dar stipriau: realybė visada gali būti tik šiek tiek perstumta – tiek, kad mes to iš pradžių net nepastebėtume.
