52.Bučinys

Bučinys

Rengdamas fotoreportažą Studentų meno dienoms, Juozas Laivys atliko savo surežisuotą akciją. Jis  paprašė leidimo pabučiuoti Vaido Ramoškos koją. Kiek nustebęs ir sutrikęs Vaidas sutiko. Skulptūros studijoje jis atsisėdo ant pozuotojams skirtos kėdės, nusiavė batą, o J. Laivys pabučiavo jam koją (fotografija – Darius Vaičekauskas).

2001 metai V. Ramoška dar nebuvo išdrožęs vėliau išpopuliarėjusių angelų, šiandien tupinčių ant įvairių pastatų skirtingose vietose. Tuo metu J. Laivys dar nebuvo sustabdęs savo kūrybinės veiklos keturiolikai metų.

Darbas buvo parodytas Studentų meno dienose. Šios akcijos dokumentacija priklauso Kleopo draugijai. Yra vyriškos lyties, priskiriama kūriniams kuriuos autorius būtų linkęs pamiršti.

Trumpas komentaras:

Šiandien šį veiksmą galima skaityti kaip ankstyvą simbolinio kapitalo cirkuliacijos eksperimentą, atliktą dar iki tol, kol jo dalyviai sukaupė kapitalą, kurį apskritai būtų buvę galima cirkuliuoti. Vienas menininkas trumpam pasiūlo savo koją, kitas ją pabučiuoja, o fotografas pasirūpina, kad efemeriškas gestas įgytų dokumento statusą. Taip susiformuoja savotiškas uždaras meno lauko ekonomikos modelis, kuriame vertė kuriama iš nieko, bet vis dėlto išlieka.

Retrospektyviai žvelgiant, kūrinys įdomus tuo, kad jame dalyvauja du dar „neįvykę“ autoriai. Vėlesnės jų biografijos šiam epizodui suteikia reikšmės perteklių, kurio jo atsiradimo momentu nebuvo įmanoma numatyti. Vieno pėda dar nepriklausė angelų kūrėjui, kito lūpos dar nepriklausė būsimam keturiolikos metų kūrybinės tylos autoriui. Veikiau tai buvo dviejų studentų susitikimas aplinkybėmis, kurių reikšmę pagamino ne pats įvykis, o laikas.

Todėl šiandien akcija gali būti suvokiama kaip netikėtai tikslus meninės karjeros pranašavimo mechanizmas. Jei vėlesnę sėkmę matuotume viešųjų skulptūrų kiekiu, galima sakyti, kad pabučiuota buvo tinkama koja. Kita vertus, kūrinys taip pat primena, kad meno istorija yra negailestingai selektyvi: vieni jos epizodai virsta legendomis, kiti nugula archyvuose kaip medžiaga, kurios autoriai mieliau nebevartytų.

Akademiniu požiūriu darbas vertingas tuo, kad leidžia stebėti retą būseną – momentą prieš reputaciją. Čia dar nėra nei kanonų, nei rinkos, nei viešojo meno ikonografijos, tik studentiškas pasiryžimas atlikti veiksmą, kurio prasmė nėra iki galo aiški net jo dalyviams. Būtent todėl dokumentacija šiandien atrodo įdomesnė už patį veiksmą: ji liudija laikus, kai menininkai dar nežinojo, kuo taps, tačiau jau kaupė medžiagą būsimiems nesusipratimams ir bendradarbiavimams.

Post produkcija

2009 m., Plungei tapus Lietuvos kultūros sostine, Juozas Laivys, tuo metu ėjęs miesto dailininko pareigas, inicijavo Vaido Ramoškos angelo skulptūros pastatymą ant Plungės geležinkelio stoties pastato. Šį faktą galima laikyti savotiška ankstyvosios akcijos „Bučinys“ postprodukcija. Jei pirminiame kūrinyje meninis dėmesys buvo sutelktas į asmeninį veiksmą, tai po aštuonerių metų tie patys santykiai jau persikėlė į kultūros politikos lauką.

Pirmąja Lietuvos kultūros sostine 2008 m. tapo Zarasai. J. Laivys žinojo, kad Zarasams buvo padovanotas V. Ramoškos angelas iš Vilniaus savivaldybės, todėl pasirūpino, kad Plungė savo angelą įsigytų savarankiškai. Tokiu būdu buvo išvengta rizikos, kad kultūrinė iniciatyva virs mechaniškai kartojama tradicija.

Žvelgiant konceptualiau, galima teigti, kad tarp ankstyvojo kojos pabučiavimo ir vėlesnio angelo iškėlimo ant geležinkelio stoties egzistuoja simbolinis tęstinumas. Nėra visiškai nepagrįsta manyti, kad angelo atsiradimas Plungėje užbaigė procesą, pradėtą dar studentų dirbtuvėje. Pirmuoju atveju buvo pagerbtas pats autorius, antruoju – jo kūryba, tapusi kultūrinės reprezentacijos objektu.

Taigi ankstyvasis kojos pabučiavimas ilgainiui materializavosi viešojoje erdvėje. Vienintelis esminis pokytis tas, kad pirminis bučinys nekainavo nieko, o jo postprodukcijai jau prireikė kultūros sostinės statuso, savivaldybės biudžeto ir angelo. Tokiu būdu simbolinis gestas, prasidėjęs studentų dirbtuvėje, po aštuonerių metų buvo neti pratęstas tam tikru būdu,  bet ir toliau lieka laukdamas naujų postprodukcinių galimybių.