Pozavimas portretui
2001
akcija
Kleopo draugijos kolekcija
Apgynęs magistrinį darbą ir laukdamas diplomų įteikimo, Juozas Laivys kūrybos nenutraukė. Tuo metu jis susitarė su buvusia kurso drauge Gryte Pintukaite pozuoti jos tapomam portretui. Šį, iš pirmo žvilgsnio įprastą akademinės tapybos procesą, autorius suvokė kaip savarankišką konceptualų kūrinį.
Grytė Pintukaitė apie tokią kūrinio sampratą nežinojo. Ji tiesiog tapė portretą, o Laivys pozavimą traktavo kaip meninę akciją. Įvyko trys ar keturios pozavimo sesijos, kurių metu susiklostė dvi lygiagrečios kūrybinės linijos. Vienoje jų gimė tapybos darbas, kitoje – veiksmu paremtas konceptualus kūrinys. Šios dvi praktikos egzistavo vienu metu, tačiau kiekviena vadovavosi skirtinga meno logika.
Nutapytame paveiksle Laivys vaizduojamas žiūrintis į savo paties portretą. Taip tapytojos intuityviai sukurta kompozicija netikėtai sustiprino paties autoriaus sumanymą – kūrinys tapo ne tik portretu, bet ir žvilgsnio į savo atvaizdą situacija.
Šis darbas laikytinas vienu pirmųjų atvejų, kai Laivio kūryboje atsiranda bendradarbiavimo principas. Autorius ne kuria objektą pats, bet inicijuoja situaciją, kurioje kito menininko darbas tampa neatsiejama jo paties kūrinio dalimi. Tokia autorystės samprata vėliau taps viena nuosekliausių jo kūrybos strategijų.
Praėjus keleriems metams, rengdamas personalinę parodą, Laivys iš didelio formato paveikslo išpjovė savo atvaizdą ir eksponavo jį kaip savarankišką kūrinį. Tuo metu šis veiksmas dar nebuvo suvokiamas kaip posprodukcija. Vis dėlto šiandien tampa akivaizdu, kad pagrindinis kūrinys buvo ne iškirptas fragmentas ir net ne pats tapybos darbas, o bendradarbiavimo procesas, kurio rezultatu tapo abu šie objektai.
Kūrinys žymi svarbų posūkį autoriaus kūryboje. Jame pirmą kartą aiškiai išryškėja mintis, kad meno kūrinys gali būti ne pagamintas, bet suorganizuotas, o autorystė – pasidalyta tarp kelių dalyvių, net jei jie patys tai suvokia skirtingai.
2026 06 27
