Anarchitekton“ (2002–2004) – vienas žinomiausių ispanų menininko Jordi Colomerio vaizdo meno projektų. Keturių filmų ciklas buvo kuriamas skirtinguose pasaulio miestuose – Barselonoje, Bukarešte, Brazilijoje ir Osakoje. Projekto pavadinimas yra žodžių žaismas, jungiantis „anarchiją“ ir „architektoną“. Pastarasis nurodo Kazimiro Malevičiaus XX amžiaus pradžioje sukurtus „architektonus“ – abstrakčius, idealius architektūros modelius.
Filmuose pasirodo keistas, vienišas personažas Idroj Sanicne – menininko bendražygio Jordi Encinas vardo ir pavardės palindromas. Personažas keliauja miestų gatvėmis nešdamasis iš pigaus kartono ir medžio pagamintus realių pastatų maketus. Eidamas ar bėgdamas jis iškelia juos priešais kamerą taip, kad maži, trapūs maketai persidengtų su tikrais pastatais. Tokiu būdu kadre laikinas ir nestabilus objektas tampa vizualiai lygiavertis monumentaliai architektūrai.
2004 metais, podiplominių studijų metu, Juozas Laivys lankėsi Barselonoje ir susitiko su Jordi Colomeriu. Apsilankęs menininko studijoje jis gavo knygą, kurioje buvo pateikta „Anarchitekton“ projekto dokumentacija.
Keliaudamas traukiniu iš Barselonos į Lioną, Laivys pradėjo galvoti apie gautą knygą kaip apie architektūrinį objektą. Jei joje vaizduojama architektūra, o knyga pati yra fizinis objektas su savo erdve, viršeliu ir puslapiais, tuomet ją galima ne tik skaityti, bet ir „statyti“, ardyti, keisti jos struktūrą.
Laivys knygos viršelyje išpjovė durų angą ir iš jos tarsi išvedė Jordi Colomerio personažą Idroj Sanicne. Tokiu būdu tai, kas iki tol egzistavo kaip fotografija ar vaizdas knygos puslapyje, buvo perkelta į trimatę erdvę. Personažas tarsi palieka knygos vidų ir pradeda judėti į išorinį pasaulį.
Išpjautoje knygos vietoje išlieka pats veiksmo pėdsakas. Knyga nėra sunaikinama – ji tampa objektu, kuriame įvyksta architektūrinė intervencija. Viršelis įgyja durų funkciją, o iš jo „išeinantis“ žmogus tampa savotišku knygos gyventoju. Tokiu būdu Laivys perkelia Colomerio „Anarchitekton“ logiką į kitą mediją: vietoj miesto architektūros ir jos maketo susiduria knyga, iš jos išpjauta erdvė ir personažas.
Pačiame Laivio kūrinyje matomas tik į priekį žingsniuojantis vyras su mediniu pagaliu. Pagal jo funkciją pagaliukas galėtų būti suprantamas kaip vėliavos stiebas, tačiau šis neapibrėžtumas yra svarbus – personažas išlaiko ryšį su originaliu Colomerio veikėju, tačiau kartu tampa savarankišku objektu be architektūros. Jei jis eitu atbuline eiga tai sueitų vėl į šį knygos egzempliorių.
Kūrinys susijęs su Kleopo draugijos nariu Nr. 77 priklauso Piešimo sekcijos koliažų poskyriui. Jis niekur nebuvo rodomas. Autorius šį darbą norėtų palaidoti.
