Kometa

2004–2005 metais, studijuodamas Prancūzijoje Liono nacionalinėje dailės mokykloje, Juozas Laivys sugalvojo nufotografuoti mokyklos bibliotekininkių kolektyvą prie seniausios bibliotekos knygos. Po kelių savaičių paaiškėjo, kad seniausioji knyga yra vienas iš ankstyvųjų spausdintų Biblijos leidimų. Laivys, patekęs į retų spaudinių skyrių, gavo baltas pirštines ir knygos vertimą iš lotynų kalbos į prancūzų kalbą. Susipažinus su knygos turiniu, pradinis sumanymas fotografuoti bibliotekininkių kolektyvą pasirodė pernelyg paprastas ir, paties autoriaus žodžiais, beveik beprasmis.

Kelias valandas vartydamas knygą Laivys pastebėjo ant jos puslapių išlikusias senas rašalo dėmes. Atrodė, kad kažkuriuo metu, perrašant ar tvarkant rankraštį, ant puslapio buvo užkritęs rašalo lašas. Jį bandyta nuvalyti, tačiau valymo veiksmas, užuot pašalinęs dėmę, ją tik dar labiau išsklaidė.

Laiviui, negalėjusiam perskaityti XVI amžiaus tekstų, šis įvykis tapo svarbesnis už patį tekstą. Rašalo dėmė iš informacijos nešėjo pavertė puslapį įvykiu. Dėmės pradėjo priminti danguje pasirodančias kometas – netikėtus, trumpalaikius ir žmogaus valiai nepavaldžius reiškinius.

Taip atsirado fotografija, kurioje atsitiktinis rašalo pėdsakas tampa kosminiu kūnu. Knygos puslapyje įvykęs mažas ir, regis, nereikšmingas incidentas fotografijoje įgyja kitą mastelį. Tai, kas kažkada buvo klaida, neatsargumo pasekmė ar nesėkmingas bandymas nuvalyti rašalą, tampa vaizdu, turinčiu savo poetinę ir metaforinę reikšmę.

Tačiau „Kometa“ neapsiribojo vien šiuo fotografiniu vaizdu. Tos pačios knygos puslapiuose Laivys pastebėjo ir kitą pėdsaką – marginaliją, t. y. ankstesnio skaitytojo ranka paliktus žodžius, linijas ar kitus ženklus knygos paraštėse. Šis fragmentas vėliau tapo savarankiškos kūrinio postprodukcijos pagrindu. Marginalija buvo išdidinta ir perpiešta, taip iš pirminio knygos konteksto perkeliant nedidelį, beveik nepastebimą skaitytojo veiksmą į kitą mastelį ir kitą parodos erdvę. Kūrinys tokiu būdu pradėjo egzistuoti ne tik kaip konkretaus puslapio fotografija, bet ir kaip iš jo išaugusių pėdsakų tęsinys.

Šis kūrinys gerai atspindi tuo metu besiformavusį Laivio darbo principą: ne sukurti įvykį nuo pradžių, bet aptikti jau įvykusį veiksmą ir suteikti jam galimybę tapti kūriniu. Čia ypač svarbus atsitiktinumas. Menininkas nesukuria nei rašalo dėmės, nei marginalijos – jis jas pastebi. Fotografija ir vėlesnė postprodukcija tampa būdais sustabdyti, padidinti ir perkelti į kitą laiką tai, kas jau buvo įvykę prieš šimtmečius.

2005 metais parodos „Rendez-Vous 2005“ leidinyje šis Laivio kūrybos principas buvo apibūdintas kaip savotiška „mikroskopinė situacijų ir objektų archeologija“. Menininkas, vengdamas demonstratyvių pareiškimų ir politinių deklaracijų, domisi mažais įvykiais ir jų pėdsakais, kurie patys savaime gali atrodyti nereikšmingi, tačiau fotografijoje įgyja naują prasmę ir poetiškumą. Tame pačiame leidinyje Laivys sako: „Aš remiuosi veiksmu dabartyje (…). Galimybė formuoti įvykius dabartyje yra esminis veiksmas, galintis apibendrinti visą mano kūrybos problematiką.“

„Kometa“ tam tikra prasme gali būti suprantama ir kaip paties Laivio pasirodymo Liono podiplominėse studijose metafora. Kaip netikėtai danguje pasirodanti kometa, taip menininkas atsiranda naujoje kultūrinėje ir institucinėje aplinkoje, joje įsiterpia ir palieka savo pėdsaką. Vis dėlto ši paralelė nėra būtina pačiam kūriniui – ji veikiau atsiranda jau vėliau, žvelgiant į kūrinį iš laiko perspektyvos.

Kūrinio istorijoje įdomu ir tai, kad pradinis sumanymas – bibliotekininkių grupės fotografija – taip ir nebuvo įgyvendintas. Jį pakeitė atsitiktinai atrasti pėdsakai. Taigi fotografijoje galiausiai nėra nei bibliotekininkių, nei autoriaus planuoto reprezentacinio kadro. Yra tik sena knyga, kažkada įvykę veiksmai ir menininkas, kuris juos pastebėjo.

Kleopo draugijos kartotekoje kūrinys aprašomas taip: „Kometa“ – moteriškoji lytis; podiplominis periodas; Fotografijos sekcija; 3 pasirodymai; 1 raidė „A“; autorius linkęs pasilikti.

Kūrinys gana vienišas. Mažai su kuo draugauja, yra uždaro būdo. Jo post produkcija svarbi ir dėl to, kad parodo paties kūrinio veikimo principą: Laivys ne tiek gamina naujus vaizdus, kiek juos ištraukia iš jau egzistuojančių situacijų, padidina, perkelia ir suteikia jiems naują gyvenimą.