„Skulptūrų pjūviai“
„Skulptūrų pjūviai“ – 2005 metais Lione, podiplominių studijų metu sumanytas, tačiau iki šiol neįgyvendintas projektas. Jis užbaigia tuo laikotarpiu sukurtų darbų ir idėjų seriją, su kuria siejami ir dešimt Kleopo draugijos narių.
Projekto sumanymas gimė lankantis Frédérico-Auguste’o Bartholdi muziejuje Kolmare, skulptoriaus gimtajame mieste. Muziejus įrengtas buvusiuose Bartholdi šeimos namuose, jame saugomi jo kūriniai, jų modeliai, eskizai ir kita kūrybą dokumentuojanti medžiaga. Tarp muziejuje esančių darbų – natūralaus dydžio Liono Terreaux aikštės fontano arklio galvos modelis. Šis fontanas, sukurtas Bartholdi ir 1892 metais pastatytas Lione, buvo svarbus ir pačiam Laiviui nes pasirodo kitame menininko kūrinyje Fontanas.
Žvelgdamas į arklio galvos modelį muziejuje, Laivys atkreipė dėmesį į galimybę skulptūrinį tūrį suvokti per jo pjūvį – plokštumą, tiksliai atkartojančią trimatės formos kontūrą. Iš šios pastabos gimė idėja viešosiose erdvėse esančias skulptūras „perpjauti“ ir jų pjūvius paversti savarankiškais kūriniais. Tai būtų ne tiek fizinis skulptūros ardymas, kiek jos tūrio pavertimas plokštuma – savotiškas trimatės skulptūros vertimas į dvimatį objektą ir tai nesunkiai padaryti tiesiog nukopijavus formų paviršių norimoje vietoje.
Autorius šią idėją įsivaizdavo ir kaip tam tikrą meno rinkos modelį: viešosiose erdvėse esančių skulptūrų pjūviai iš įvairių vietų galėtų būti gaminami, eksponuojami ir parduodami galerijose. Tokiu būdu vienas viešojoje erdvėje esantis kūrinys galėtų būti išskaidytas į daugybę savarankiškų objektų. Pjūvis čia tampa ne tik formos analizės, bet ir kultūrinės bei ekonominės vertės gamybos principu.
Sumanymas autoriui pasirodė patrauklus, tačiau per daugiau nei dvidešimt metų taip ir nebuvo realizuotas. Laivys planavo pradėti nuo Gedimino kardo ir Žemaitės kaklo, tačiau vienintelis realiai atliktas veiksmas buvo Bartholdi arklio galvos pjūvio išskyrimas fotografijoje. Taigi projektas liko tarp idėjos ir kūrinio – egzistuojantis kaip galimybė, bet ne kaip įgyvendinta objektų serija.
Šis neįgyvendinimas pats savaime tampa reikšminga projekto dalimi. Meninėje praktikoje idėja dažnai suvokiama kaip būsimo kūrinio pradžia, tačiau „Skulptūrų pjūviuose“ būsimas kūrinys taip ir neįvyksta. Praėję du dešimtmečiai čia tampa ne kūrinio įgyvendinimo, o jo neįgyvendinimo trukme. Galima sakyti, kad laikui bėgant pats projektas tapo savotišku „pjūviu“ – ne skulptūros, o autoriaus kūrybinio laiko kuris liko vienoje plokštumoje neperdengtas kitais realizuotais darbais.
Atsižvelgiant į tai, kad per daugiau nei dvidešimt metų neatsirado nė vieno realaus šios serijos objekto, tikėtina, kad projektas taip ir liks neįgyvendintas. Todėl autorius jį priskiria prie idėjų, kurias būtų linkęs pamiršti.
