Juozas Laivys – menininkas, kuris, sulaukęs keturiasdešimties, nusprendė keturiolika metų nebekurti. Šiandien jis yra Meno kūrinių kapinių įkūrėjas ir prižiūrėtojas. Nustojus kurti, natūralu, kad dėmesys krypsta į anksčiau sukurtus darbus, gyvenančius savo atskirus gyvenimus, o kartu gręžiamasi ir į dar senesnius meninius klodus – iš naujo atrandami net studijų laikų archyvai. Įsivaizduokite: egzistuoja dvi VHS kasetės, ant kurių užrašyta „JU LAI VAI DAI“. Tai – ne šiaip įrašas, o savotiška laiko kapsulė iš tūkstantmečių sandūros. Jos autoriai – tuometiniai meno studentai Juozas Laivys ir Darius Vaičekauskas, filmavę be montažo, bet su daug žaismingumo. Kaip šie vaizdai atrodo šiandien, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams ir Juozui Laiviui atvėrus archyvus?

Karolis Žukas: Man žiūrint tuos vaizdo įrašus buvo įdomi jau vien laiko perspektyva. Nepaisant paties turinio ar pasakojamų istorijų, atsiveria to meto studentiška buitis – butai, kuriuose gyveno studentai, šių butų interjerai. Tušti šaldytuvai, tušti alkoholio buteliai – tokia studentiška „idilė“. Ypač dažnai veiksmas vyksta Tyzenhauzų g. 10–44.

Juozas Laivys.: Gyvenome Tyzenhauzų gatvėje, vėliau kitas butas buvo Pylimo gatvėje. Mes juos nuomodavomės – tuo metu buvau išmestas iš studentų bendrabučio. Beje, Tyzenhauzų bute surengėme savo realybės šou „Koncentracija“. Šešiese užsidarėme vieno kambario bute savaitei ir stebėjome, kas nutiks. Draugai atnešdavo cigarečių, maisto – viską įsikeldavome nuleidę krepšį per balkoną. Durys buvo užstatytos foteliu, kad nekiltų noro išeiti. Pasidarėme realybės šou patys sau. Turėjome kamerą, tad paskutinę dieną nutarėme, kad reikia nufilmuoti filmą. Tas įrašas, kuriame esame visi šeši, yra vienintelis to įrodymas. Gal po kokių metų įvyko pirmasis lietuviškas realybės šou „Akvariumas“, kur visi dalyviai užsidarė bute, įrengtame „Akropolyje“. Išeina taip, kad mes padarėme testinį variantą. 

K.Ž.: Visi įrašai atrodo sukurti žaidybine forma, lyg viskas būtų sugalvota ir nufilmuota vietoje – čia ir dabar.

J.L.: Taip ir buvo. Juk tada įsigyti kamerą galimybių nebuvo, ji kainavo tiek, kiek automobilis. Nei aš, nei Vaičekauskas nesimokėme Fotografijos ir videomeno katedroje, o jie vieninteliai turėjo vaizdo kamerą, skirtą studentams filmuoti savo darbus. Studentai iš kitų katedrų taip pat galėjo pasiimti ir pasinaudoti. Turėdavai laisvą vakarą, pasiimi kamerą ir viskas – filmuoji. Į montažinę mūsų niekas neįleisdavo, ji visada būdavo užimta, todėl viskas filmuota iš karto pakadriui, vietoje, be jokio montažo. Scenarijus irgi būdavo kuriamas vietoje, niekas nebuvo daroma iš anksto. Tai buvo žaidimas su kamera. Vien turėti galimybę filmuoti buvo nerealu – nusifilmuoji ir iš karto gali žiūrėti. Nežinojome, kaip viskas turi būti, nebuvome sukaustyti jokių standartų. Toks buitinis vakarėlis, iš kurio pasidarai šventę. Čia panašiai, kaip tas žmogus, kuris Kinijoje išrado popierių. Popieriaus paklausa buvo nedidelė, žmonės nežinojo, ką su juo daryti. Yra pasakojama, kad, norėdamas padidinti pardavimus, jis sugalvojo žmonėms įteigti, jog sudeginus popierių, pomirtiniame gyvenime jis pavirsta į pinigus ir kad tai yra būdas, kaip į aną pasaulį savo mirusiems giminaičiams nusiųsti pinigų. Dabar mes žinome daugybę popieriaus panaudojimo būdų. Taip ir mes nuo nulio bandėme išsiaiškinti, ką galima nuveikti su ta kamera.

K.Ž.: Visai kaip Jonas Mekas, nes jis dažnai montavo filmavimo metu, o ne po jo. Ar vaizdo meno studijos tuomet universitete buvo naujas dalykas? Ar tos katedros įtaka persidavė ir į kitas disciplinas?

J.L.: Tuo metu videomeno studijos buvo visiškai naujas dalykas. Dėstytojas Audrius Mickevičius parodydavo mums įvairių dalykų, ką galima veikti su vaizdo įrašais. Bet mes nesistengėme nieko atkartoti – juk ten buvo ne kokie kursiniai darbai, tiesiog pasifilmavimai. Mums buvo svarbiausia, kad duodavo kamerą. O Skulptūros katedroje keistai žiūrėjo į videomeną. 2001 m., kai gyniausi, mano baigiamasis darbas buvo pėsčiomis pareiti iš Vilniaus į Plungę ir fotografuoti geležinkelio stulpelius. Gynimuose eksponavau fotografijų albumą paavadinimu „Kelionė“. Tuomet buvo diskutuota: ar galima Skulptūros katedroje naudoti fotoaparatą? Buvo iškeltas esminis klausimas – kur čia skulptūra ir kodėl jis savo baigiamąjį darbą padarė su fotoaparatu? Ir tai buvo diskutuojama visiškai rimtais veidais. Tuomet dar vyravo nuostata, kad jei studijuoji skulptūros meną, turėjai kaltu kalti kokią nors medžiagą.

K.Ž.: Ką tuo metu patys žiūrėjote? Kokį vaizdų žemėlapį turėjote savo galvose ir nuo ko atsispyrėte filmuodami?

J.L.: Buvome nusprendę, kad darysime alternatyvų kiną. Ėjome žiūrėti Larso von Triero ir kitų „Dogma 95“ kūrėjų filmų. Eidavome ir į kitų studentų peržiūras pažiūrėti, ką daro kiti. Jie visą semestrą kankindavosi su tais filmavimais, o mes filmams skirdavome tik po porą valandų. Jau tada veikė „Eliksyro“ videoteka ir tie, kurie buvo „pasinešę“, vaikščiojo ten. Taip pat „Kino pavasaris“, kuris „Lietuvos“ kino teatre vykdavo nuo ryto iki vakaro – žiūrėdavome filmus vieną po kito. Peržiūrėdavome beveik visus, kažkaip tilpdavo į galvą. O anksčiau, dar 1991–1992 metais, kai mano dėdė iš Amerikos parvežė vaizdo kasečių grotuvą, po Joniškio rajoną vežiodavome filmus. Sesė paišydavo plakatus. Per visus aplinkinius kaimelius važiuoji, iš ryto priklijuoji plakatus su informacija, ką rodysi. Kultūrnamiuose pastatai televizorių, prijungi „videką“. Daug žmonių eidavo žiūrėti, visi mokėdavo grynaisiais – buvo uždirbama krūva pinigų. Tokia buvo to meto kino industrija. Niekas netikrino, visi džiaugėsi, ateidavo net ir kolūkio pirmininkas. Plungėje tai net du televizoriai stovėdavo toje pačioje salėje, sinchroniškai abiejuose rodydavo tą patį filmą. Bet iš esmės buvom matę nedaug. Mūsų filmuose galima pamatyt reakcijų į tuometinę spaudą, aktualijas, iš kur taip pat imdavome informaciją. Pavyzdžiui vienam filme atkuriame istoriją apie „Juodvarnių“ organizaciją, kuri net buvo įtariama ketinanti įvykdyti valstybinį perversmą. Tuo metu apie tai buvo gausiai kalbama spaudoje.

K.Ž.: Kai kurie iš tų jūsų vaizdo įrašų man primena dabartinius, kuriais dalijamasi „TikTok“, „Instagram“ ir kitose platformose. Nes jie iš esmės yra komiški eskizai, o ir trukmė neretai gana trumpa. Dabar internetas atrodo užtvindytas tokiu turiniu.

J.L.: Turbūt „užeina“ žmogui. Esi jaunas, nėra jokių rūpesčių, reikia kažkaip laiką praleisti, ir leidi jį filmuodamas. Nežinai, kas bus, ar kad kada nors tai taps mada. Mūsų įrašai turėjo ambiciją į siužetą, į vaidybą, aktorystę. Vaidinama neslepiant, kad vaidinama. Ne taip, kaip dabar, kai vaidinama lyg tai būtų tikroviška. Ten nėra siekiama originalumo, nesistengta padaryti kažko unikalaus. Turi kamerą ir darai. Bet siekis buvo daryti kiną, net visus vaizdo įrašus pristato „kino kompanijos“. Dabar taip filmuoti būtų neįmanoma, nes galvoje pilna įvairių klišių: kaip turi būti filmuojama, kas turi būti filmuojama. Tuo metu buvai išskirtinis, jei apskritai galėjai sau leisti filmuoti. Šiais laikais esi išskirtinis, jei nieko nefilmuoji, nefotografuoji ir niekur to neviešini.

K.Ž.: Minėtosios „kino kompanijos“ sukėlė klausimų. Buvo jos ten, berods, trys ar keturios, ir visos skirtingais pavadinimais. Viena buvo „Žemas lygis“, kitos – „Petro pasienio kino studija“, „Pagrebnojaus kino studija“. Iš kur šie pavadinimai? Atrodo, kad jie įkrauti ironija.

J.L.: „Žemas lygis“ buvo pati pirmoji. Atrodė labai kietai. Vis tiek lygis, nesvarbu, kad žemas. Čia ne ironija, čia viskas buvo normaliai. „Petro pasienio kino studija“ – nežinau, nepamenu. Kaip vietoje galvodavome filmų siužetus, taip ir studijų pavadinimus. Gal kas nors ką nors per radiją buvo pranešę, kažką nugirdome. Jokių Petrų nepažinojau, tarp draugų nebuvo nei vieno Petro. „Pagrebnojaus“ – irgi nepamenu, gal kažokiame vakarėlyje buvo nugirsta pavardė.

K.Ž.: Koks būdavo galutinis rezultatas? Nufilmuojate ir..?

J.L.: Nufilmuojam, pasižiūrim ir viskas – nugula į archyvą. Galiausiai surašėme viską į vieną kasetę, kad liktų, ką mes čia veikėme. Padarėm vieną kopiją. Kasetes pavadinome „JU LAI VAI DAI“. Tada su Darium pasidalinome ir viskas. Buvome sugalvoję kurti ir pilnametražį filmą. Turėjo vadintis „Draugas mirė ir gerai: visa tiesa apie Kristupą Kolumbą“. Buvome pradėję scenarijų rašyti, filmavome trimis kameromis, ant juostos. Bet turėjome tik vieną filmavimą ir supratom, kad mums nelabai sekasi. Filmai nebuvo skirti rodyti viešai, darėme dėl savo malonumo, tai buvo tiesiog laiko praleidimas. Tai buvo daugiau žaidimas tarpusavyje, o ne žaidimas su publika. Patys pasižiūrėdavome, parodydavome draugams ir viskas. Kartą buvome suorganizavę festivalį „Video goes underground“, kur rodėme ir kitų filmus. Tai buvo vienintelė vieta, kur filmai buvo parodyti viešai.

K.Ž.: Tai gal šių vaizdo įrašų tokia ir yra didžiausia vertė? Vertingi kaip archyvas, kaip laikmečio kapsulė?

J.L.: Mes visi būname įstrigę savo laikmetyje. Nesvarbu, ką tu darai, nesvarbu, kam tu darai ar dėl ko, bet tu vis tiek atspindi laikmetį. Tačiau galiu pasakyti, kad, mano nuomone, archyvas yra beprasmis. Aš visiems visada pasakoju istoriją apie vorus. Vorai turi tokią savybę: vorė padeda kiaušinėlius savo viduje, voriukai išsirita ir suvalgo savo motiną, ji jiems nieko neperduoda. Kaip megzti tinklus, jie supranta suvalgę jos kojas. Visas archyvas, kurį tu palieki, turėtų būti sunaikintas. Nesu šalininkas to, kad būtina viską perduoti per tikrus artefaktus. Nekurkim nieko archyvams, nieko nearchyvuokim – nėra prasmės, nes tada mes tik žiūrėsime tuos archyvus ir neturėsim laiko niekam kitam. Palikime ateities kartoms švarų veikimo lauką, palikime principus, pačias idėjas, atsipalaidavimą. Kažkokiu momentu tas laikinasis aplinkos dizainas mums diktuoja sąlygas. Tarkim, technologijos diktuoja sąlygas: mes atėjome į tą laikmetį, gavome kamerą ir kažką pafilmavome taip, kaip mums tuo metu pasirodė. Esmė buvo perduoti paprastą žinutę: mes gyvi, mes esame ir mes džiaugiamės gyvenimu. 

K.Žuko pokalbis su J. Laiviu įvyko kaip dalis „Meno avilio” vystomo virtualaus projekto Sinemateka.lt. Be restauruotų ir suskaitmenintų lietuviškų dokumentinių filmų, videomeno darbų, kuruotų programų, Sinemateka.lt pristatomi ir kūrinių atsiradimo kontekstą nušviečiantys tekstai, pokalbiai su kūrėjais, kūrėjomis. 

Rinkinį JU LAI VAI DAI galite pamatyti www.sinemateka.lt 

„Meno avilio“ vykdomą lietuviško audiovizualinio paveldo skaitmeninimo ir restauravimo projektą Sinemateka.lt finansuoja Lietuvos kultūros taryba.