Studijų metais Vilniaus dailės akademijoje Juozui Laiviui neišvengiamai teko lankyti meno istorijos paskaitas pas tuometinį Vaizduojamojo meno fakulteto dekaną prof. dr. Alfredą Širmulį. Vienoje iš paskaitų dėstytojas kalbėjo apie gotikinius vitražus ir jų kuriamą mistinę atmosferą – apie šviesą, sklindančią pro spalvotus stiklus ir transformuojančią bažnyčios erdvę į sakralų regėjimo lauką. Autoriui tuo metu vis kirbėjo klausimas: kokia atmosfera sukuriama ne šviesai patenkant į bažnyčią, o jai išeinant iš vidaus pro tuos pačius vitražus į išorę? Tačiau šis klausimas, regis, taip ir liko neužduotas. Galbūt dėl pagarbos dėstytojui, galbūt dėl akademinės hierarchijos, o gal todėl, kad pats klausimas buvo svarbesnis kaip vidinė intuicija nei kaip realus atsakymo ieškojimas.
Ši prisiminimų trajektorija susijusi ir su kita studijų istorija. Būtent Alfredo Širnulio dėka autorius vienu metu liko studijuoti fakultete, kai prieš peržiūras buvo nepagrįstai apkaltintas sugadinęs kursioko Rimo Valeikio akademinius piešinius, neva juos apliejęs beicu. Vėliau pats R.Valeikis tapo viešai žinomu asmeniu – laimėjo realybės šou „Robinzonai“, kūrė skandalingas karikatūras laikraščiui „Respublika“. Šiandien, retrospektyviai žvelgiant į anuometines situacijas, istorija atrodo pilna neišspręstų atsitiktinumų, keistų paralelių ir neatsakytų klausimų.
Kūrinys „Moteris ir vyras, neturintys veido“ atsirado kaip Juozo Laivio baigiamasis darbas Vitražo katedroje. Iš pirmo žvilgsnio jo struktūra buvo itin paprasta: ant dviejų langų užklijuotos skaidrios plėvelės su fotografijomis iš Gottfriedo Bammeso akademinio piešimo vadovėlio. Viename lange – nuogo vyro figūra, kitame – nuogos moters. Tai ne piešiniai, o metodinės fotografijos iš nugaros, skirtos akademiniam kūno studijavimui. Tačiau būtent ši paprasta intervencija sukūrė konceptualiai sudėtingą situaciją.
Žiūrint iš vidaus atrodė, kad figūros stovi kartu su žiūrovu ir žvelgia į išorę tarsi vitražo personažai. Kūnai veikė kaip permatomi tarpininkai tarp vidaus ir išorės, tarp architektūros ir žvilgsnio. Tačiau atidarius langą paaiškėdavo keista ir šiek tiek absurdiška tiesa – figūros neturėjo veidų. Žiūrint iš kitos pusės atsiskleisdavo tas pats kūnas, tik apverstas veidrodiniu principu: dešinė sukeista su kaire, tačiau veidas taip ir nepasirodydavo. Tokiu būdu kūrinys veikė kaip savotiškas antiportretas – žmogaus atvaizdas čia egzistuoja, tačiau jo identitetas lieka nepasiekiamas.
Šis sprendimas leidžia kūrinį interpretuoti kaip refleksiją apie reprezentaciją, akademinį žmogaus vaizdavimo modelį ir patį vitražo principą. Tradicinis vitražas dažniausiai kuria sakralinį pasakojimą, perteikia šventųjų figūras, nukreipia žvilgsnį į transcendenciją. Tuo tarpu Laivio darbe vietoje šventųjų atsiranda anoniminiai akademiniai kūnai iš piešimo vadovėlio – neutralūs, beveik sterilūs modeliai be individualybės ir be veido. Šviesa čia nebeperteikia religinės prasmės, o tik išryškina pačią žiūrėjimo struktūrą.
Baigiamasis darbas tuo metu buvo eksponuojamas bendroje kompozicijoje kartu su kitų Dailės akademijos katedrų kūriniais. Tokiu būdu jis tapo ne tik atsiskaitymu su vitražo disciplina, bet ir savotišku jos konceptualiu išardymu. Vitražas redukuojamas iki skaidrios plėvelės ir fotografijos, tačiau kartu išsaugomas esminis principas – šviesa ir langas kaip vaizdo nešėjas.
Paradoksalu, kad vėliau pati Vitražo katedra išnyko, tapdama platesnio „įvietinto meno“ junginio dalimi. Tuo tarpu pats kūrinys neišnyko – jis toliau egzistuoja Kleopo draugijoje, nors ir fragmentišku pavidalu. Po gynimų moters atvaizdo plėvelė buvo kažkam padovanota, todėl iš originalios instaliacijos liko tik vyro figūra. Vėliau autorius šį išlikusį elementą įrėmino kartu su 1999 m. į aplanką sudėtais lapais, taip kūrinį transformuodamas į savotišką postprodukcijos objektą. 2026 m. ši kompozicija buvo fotografuota kaip dokumentinis ankstyvosios kūrybos reliktas.
Kleopo draugijoje „Moteris ir vyras, neturintys veido“ yra laikomas niekatrosios lyties kūriniu, priklausančiu akademiniam periodui ir Instaliacijų sekcijai. Pavadinime yra viena raidė „A“. Pagal autoriaus 5p taisyklę kūrinys priskiriamas darbams, kuriuos autorius būtų linkęs palaidoti, tarsi tik tokiu būdu vitražo idėja galėtų būti iki galo užbaigta.
P.S. panašu kad Juozas Laivys taip ir neišmoko paišyti akademinio stiliumi, tačiau rado savitus konceptualius būdus išsireikšti.
