Kelionė
„Kelionė“ – diplominis Juozo Laivio darbas, žymintis akademinio laikotarpio kūrybos pabaigą ir tam tikrą ribą tarp studijų bei savarankiškos meninės praktikos. Kūrinio ištakos siejamos su epizodu Vilniaus dailės akademijoje, kai dėstytojas Mindaugas Navakas studentui davė suprasti, kad šis galbūt daugiau naudos turėtų grįždamas namo nei likdamas studijoje. Laivys šį pasiūlymą priėmė pažodžiui.
Iš Vilniaus į gimtąją Plungę jis iškeliavo pėsčiomis, sekdamas geležinkelio linija. Maždaug dvi savaites trukusios kelionės metu autorius nešėsi kuprinę ir fotografavo geležinkelio kilometražo stulpelius. Šie pasikartojantys ženklai tapo pagrindine kūrinio vizualine medžiaga, o pati kelionė – jo turiniu.
Diplominio darbo gynimo metu autorius teigė, kad menas yra prabangos forma, todėl šiuo darbu siekė patikrinti, ar žmogaus kūnas gali funkcionuoti kaip transporto priemonė. Kelionė buvo ne tiek geografinių atstumų įveikimas, kiek kūno galimybių, ištvermės ir judėjimo sampratos tyrimas. Traukinio maršruto kilometrai virto asmeniškai nueitais kilometrais, o dokumentuojamas atstumas tapo savirefleksijos forma.
Vertinimo komisijos nuomonės išsiskyrė. Po diskusijų darbui buvo skirtas šešeto įvertinimas. Vis dėlto šis rezultatas netapo kliūtimi tolesnei autoriaus akademinei veiklai – praėjus šešiolikai metų Laivys įstojo į meno doktorantūros studijas ir jas sėkmingai baigė.
Po gynimo sukurtą fotografijų albumą autorius padovanojo savo seseriai. Kleopo draugijos archyve saugomi kelionės negatyvai šiandien laikomi pagrindiniais kūrinio materialiais liudijimais ir priskiriami parduoti skirtų darbų kategorijai. Kūrinys taip pat turi vieną autoriaus vadinamąją posprodukciją – publikaciją Vilniaus dailės akademijos magistrantų baigiamųjų darbų kataloge.
Aprašant ir interpretuojant šį kūrinį autorius siūlo remtis Šiuolaikinio meno centro kuratorės Kristinos Inčiūraitės recenzija, publikuota diplominio darbo pristatymo metu. Joje „Kelionė“ aptariama kaip greičio, komunikacijos ir šiuolaikinio nomadiškumo kritika, kurioje svarbiausia tampa ne fotografuojamas peizažas, bet pats keliaujantis kūnas.
Juozo Laivio diplominio darbo recenzija
Šiuolaikiniame pasaulyje nomadiškumo sąvoka asocijuojasi su komunikacijos migracija, intensyviu gyvenimo tempu judant ne tik fizinėje [geografinėje], bet ir virtualioje [naujos media] plotmėje. Kitaip tariant, komunikacijos greitis šiandien tampa kasdieninio gyvenimo leitmotyvu – skubama fiksuoti gyvenimo minutes čia ir dabar. Daugybė šiuolaikinių menininkų [On Kawara, Darren James Almond, etc] prabyla ir subtiliai kritikuoja dabartinį laiką ir erdvę, kurie įtakoja jų identitetų poslinkius.
Juozas Laivys savo diplominiame darbe taip pat bando įamžinti nomadinius erdvės segmentus, pasirinkdamas kelionę geležinkelio bėgiais bei sekdamas traukinių maršrutu iš Vilniaus į Plungę kelio kilometrus. Autorius stabdo greitį, jį skaldydamas į atskirus kilometrus. Racionali kelionės fragmentacija yra įdomi tuo, kad tokiu būdu dekonstruojamas pats judėjimas, spontaniška judėjimo prasmė. Kelionė tampa disfunkcionali, nes autorius pasirinko ne traukinį, bet varginančią aštuonių dienų kelionę geležinkelio bėgiais.
Tačiau ši iš pažiūros absurdiška kelionė pėsčiute iš studijų miesto Vilniaus į gimtąją šiaurės Lietuvą yra reikšminga tuo, kad autorius jos pagalba dekonstruoja greičio sampratą, dėmesį koncentruodamas į savo identiteto paieškas, savo kūno, savo ištvermės išbandymą. Svarbu akcentuoti, jog būtent savo kūno treniruotė, judant nusibrėžtu keliu, yra svarbesnė nei judėjimas inertiškai riedančiu traukiniu.
Menininkas reflektuodamas save, savo kūną, kiekvieną savo kilometrą įprasmina – taigi, šiuo atveju, traukinio maršruto kilometrai tampa paties menininko nueitais kilometrais, arba, kitaip tariant, kiekvienas unifikuotas kilometro ženklas yra asmeninis savirefleksijos ženklas. Skulptūriškas tampa pats autoriaus kūnas, kuris darbe nematomas – kūrinio esmė glūdi ne pačiose nuotraukose, bet tai, kas slypi už jų – pats autorius.
Keliaudami fotografuojame, o nuotraukas dedame į albumus. Menininkas savo minimalistines, lakoniškas fotografijas taip pat apgyvendina savo albume – juk tai jo asmeninė kelionė geležinkelio bėgiais. Ji kur kas reikšmingesnė nei inertiškai fotografuojami peizažai turistinėse kelionėse. Diplomantas pakankamai atvirai ironizuoja šį kelioninių fotografijų bei su jomis susijusių albumų reiškinį.
Reziumuojant galima būtų tarti, kad autorius sugeba gana subtiliai kritikuoti greičio, su juo susijusios komunikacijos inerciją bei vartojamų įspūdžių estetiką, iliustruojamą kelioniniuose albumuose. Taigi, diplomantas atidus laikmečiui, aplinkai, kurioje atsiduria, per aštuonias dienas patirdamas savo kūno skulptūriškumą, išbandydamas savo ištvermę.
Viena vertus, racionaliai keliaudamas kelio atžymomis, kita vertus, pasiduodamas budistiškai klajonei savirefleksijos link, diplomantas pateikia binarinį kūrinio skaitymą, kuris demonstruoja itin stiprų kūrinio konceptualumą. Dėl šių pastarųjų diplominio darbo ypatybių, Juozo Laivio kūrinį siūlau vertinti puikiai.
Kristina Inčiūraitė
Šiuolaikinio meno centro kuratorė
