2002
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Nudrožtas Vilnius“ – vienas ankstyvųjų poakademinio laikotarpio Juozo Laivio objektų, sukurtas panaudojant medinį turistinį suvenyrą. XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje, dar iki masinės pigių importinių suvenyrų prekybos įsigalėjimo, Lietuvos turistinėse vietose buvo galima rasti rankomis iš medžio drožtų dirbinių. Nors jie buvo gaminami rankiniu būdu, šie objektai priklausė masinės produkcijos kultūrai ir retai buvo suvokiami kaip individualios meninės vertės kūriniai.
Vieną tokį suvenyrą, vaizduojantį peiliu išdrožtą Vilniaus senamiesčio panoramą ant tekintos, rusvai beicuotos liepos medienos lėkštės, įsigijo Juozas Laivys. Vėliau menininkas nuosekliai nudrožė visą reljefinį miesto vaizdą, palikdamas tik apatinėje lėkštės dalyje išdrožtą užrašą „Vilnius“.
Kūrinio pavadinimas tiksliai nusako atliktą veiksmą. Vilnius čia nėra vaizduojamas – jis yra nudrožtas. Fizinis objekto pakeitimas tampa pačiu kūrinio turiniu, o likęs miesto pavadinimas ima veikti kaip savarankiškas ženklas. Vaizdui išnykus, žodis įgauna naują svorį ir atveria platesnį metaforinį lauką, kuriame miesto tapatybė egzistuoja jau ne kaip atpažįstamas atvaizdas, bet kaip kalbinė nuoroda. Lietuvių kalboje žodis nudrožtas reiškia ne tik peiliu pašalintą medžiagą, bet ir ilgai naudotą, nusidėvėjusį daiktą – kaip, pavyzdžiui, nudrožti batai. Šis kalbinis daugiareikšmiškumas kūrinio pavadinimą išplečia už tiesioginio veiksmo ribų.
Darbas pratęsia Juozo Laivio kūrybai būdingą strategiją, kai reikšmė atsiranda ne pridedant naujus elementus, o juos pašalinant ir patį veiksmą paverčiant kūrinio pavadinimu. Kaip ir kituose šio laikotarpio kūriniuose, minimali intervencija pakeičia objekto funkciją ir jo skaitymo būdą. Turistinis suvenyras nebeatlieka reprezentacinės paskirties – jis tampa konceptualiu objektu, tyrinėjančiu vaizdo, kalbos ir atminties santykį.
Retrospektyviai žvelgiant, „Nudrožtas Vilnius“ siejasi ir su vėlesnėje autoriaus kūryboje nuolat pasikartojančiu atsisakymo motyvu. Čia kūrinys gimsta ne iš papildymo, bet iš atėmimo – pašalinus vaizdą atsiranda nauja prasmės erdvė. Šia prasme objektą galima laikyti viena ankstyvųjų strategijų, kurios vėliau išsiplėtos kituose darbuose, o kraštutine forma pasirodys 2015 metais keturiolikai metų sustabdžius kūrybinę praktiką. Abiem atvejais atsisakymas tampa ne praradimu, bet kūrybiniu metodu.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Skirtingai nei daugelio kitų šio laikotarpio darbų, autorius jo nėra linkęs nei parduoti, nei dovanoti, nei palaidoti Meno kūrinių kapinėse, nei pamiršti. Jis priskiriamas tiems Kleopo draugijos nariams, kuriuos kūrėjas norėtų pasilikti.
2006 metais persikėlęs gyventi į vienkiemį Narvaišių kaime, autorius šį objektą pakabino prie įėjimo į namus. Jau beveik du dešimtmečius jis ten išlieka kaip savotiškas keturiolika metų trukusio gyvenimo Vilniuje koncentratas. Tai ne miesto atvaizdas, o asmeninės patirties ženklas – kūrinys, kuris kasdien pasitinka grįžtantį autorių ir primena ne tiek Vilnių, kiek laiką, praleistą studentaujant, turistaujant ar gyvenant sostinėje.
