2003
objektas / akcija
Kleopo draugijos kolekcija
2003 metų lapkritį Juozas Laivys buvo pakviestas dalyvauti aštuntajame šiuolaikinio meno festivalyje „Virus“, vykusiame Šiauliuose. Atvykęs į festivalį autorius sukūrė kūrinį, kurio pagrindu tapo paprastas geltonas stiklo audinio tinkavimo tinklelis.
Prieš eksponuodamas jį festivalio parodoje, Laivys maždaug pusvalandžiui pakabino tinklelį Šiaulių bažnyčios skelbimų lentoje tarp parapijos pranešimų. Vėliau tas pats objektas buvo parodytas parodoje, papildytas trumpu paaiškinimu, kad prieš tai jis buvo eksponuotas bažnyčioje.
Fiziškai tinklelis nepasikeitė. Pasikeitė tik jo biografija. Būtent šis trumpas anoniminis pasirodymas kitoje institucijoje tapo pagrindiniu kūrinio turiniu. Objektas įgijo istoriją, o kartu ir naują skaitymo būdą.
Kūrinys reflektuoja ne tiek religiją, kiek skirtingų kultūrinių sistemų santykį. Šiuolaikinio meno objektas trumpam patenka į bažnytinę aplinką, kurioje paprastai dominuoja visai kitos vizualinės ir simbolinės tvarkos. Ši minimali intervencija neprovokuoja konflikto – ji tik trumpam sujungia dvi retai persidengiančias erdves ir leidžia pastebėti jų ribas.
Ne mažiau svarbus ir pats pasirinktas objektas. Tinkavimo tinklelis yra statybinė medžiaga, skirta sutvirtinti paviršių ir sujungti skirtingus sluoksnius. Ši funkcija simboliškai persikelia ir į kūrinį, kuriame tinklelis tampa jungtimi tarp dviejų institucinių kontekstų – bažnyčios ir šiuolaikinio meno festivalio.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, papildomą reikšmę įgauna ir festivalio pavadinimas „Virus“ bei tinklo motyvas. 2003 metais socialiniai tinklai dar tik formavosi, todėl įtinklinimo sąvoka neturėjo dabartinės kultūrinės reikšmės. Vis dėlto kūrinyje pasirinktas tinklelis šiandien neišvengiamai skaitomas ir kaip ankstyva asociacija su ryšių, sklaidos bei tinklaveikos idėjomis. Ši reikšmė atsirado ne kūrinio sukūrimo metu, bet vėliau – kartu su pasikeitusiu technologiniu ir kultūriniu kontekstu.
„Tinklelis bažnyčioje“ priklauso poakademiniam Juozo Laivio kūrybos laikotarpiui. Retrospektyviai jis žymi vieną pirmųjų darbų, kuriuose objekto vertė kuriama ne jo forma ar estetika, o trumpu veiksmu, pakeičiančiu jo istoriją. Ši strategija vėlesnėje autoriaus kūryboje pasikartos ne kartą.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis priskiriamas kūriniams, kuriuos autorius yra linkęs pamiršti.
