2003
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Pakasta vėžio“ – ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio objektas, sudarytas iš obels šakelės, kurios natūraliai susiformavęs gumbas buvo nežymiai nušlifuotas, kad atsivertų medienos tekstūra ir išryškėtų medžio augimo sluoksniai. Menininko intervencija čia minimali – didžioji kūrinio forma atsirado pačios gamtos veikimo dėka.
Objekto pavadinimas nurodo į gerai pažįstamą vaismedžių ligą, galbūt Neonectria ditissima. Medžiui tai pažeidimas, trikdantis natūralų augimą, tačiau kartu jis suformuoja netikėtai sudėtingą ir estetiškai įtaigią medienos struktūrą. Tai, kas biologiniu požiūriu laikoma defektu, šiame kūrinyje tampa atitinkama jo vizualine verte.
Kaip ir daugelyje ankstyvųjų Juozo Laivio darbų, autorius nesiekia kurti naujos formos ar faktūros. Jis veikiau pastebi jau egzistuojančią situaciją ir, atlikdamas vos kelis veiksmus, perkelia ją į meno kontekstą. Šiuo atveju pakanka nušlifuoti medžio paviršių, kad gamtos užkurtas procesas būtų perskaitytas kaip savarankiškas objektas.
Retrospektyviai žvelgiant, šis darbas pratęsia autoriaus domėjimąsi riba tarp natūros ir kultūros. Vėlesniuose kūriniuose ši tema išryškės dar aiškiau – gamtos procesai bus lyginami su žmogaus sukurtais objektais, o menininko vaidmuo vis dažniau apsiribos ne gaminimu, bet radimu, fiksavimu ir perkontekstinimu. Šia prasme „Pakasta vėžio“ yra viena ankstyvųjų užuominų į tokį mąstymą.
Paradoksalu ir tai, kad estetinis įspūdis čia gimsta iš medžio negalavimo. Žmogaus akiai patraukli tekstūra pačiam medžiui reiškia sutrikusį augimą. Kūrinys subtiliai primena, kad grožis ir pažeidimas nebūtinai vienas kitam prieštarauja – kartais jie atsiranda tuo pačiu metu.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis priskiriamas palaidojimui skirtiems kūriniams. Autorius yra numatęs „Pakastą vėžio“ vieną dieną pakasti Meno kūrinių kapinėse.
