2003
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Sudaužytas ir suklijuotas puodelis“ – vienas autobiografiškiausių ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio objektų. Tai paprastas keramikinis puodelis, kurį autorius 1992 metais parvežė iš Prancūzijos kaip lauktuves mamai. Tai buvo pirmoji jo kelionė už Lietuvos, už tuometinės Sovietų Sąjungos ribų ir pirmasis susidūrimas su aplinka, kurioje kalbama jam nesuprantama kalba. Vėliau puodelis sudužo. Autorius kruopščiai suklijavo šukes, tačiau neprisimena, kodėl nusprendė tai padaryti. Vis dėlto būtent suklijuotas, o ne sveikas puodelis tapo meno kūriniu.
Šis objektas priklauso tai Juozo Laivio kūrinių grupei, kurioje asmeninė biografija ir konceptualus mąstymas susilieja beveik nepastebimai. Iš pirmo žvilgsnio tai tėra buities daiktas, išsaugojęs savo lūžių žymes. Tačiau būtent jos tampa pagrindiniu kūrinio turiniu. Sugedęs daiktas nėra restauruojamas siekiant paslėpti pažeidimus – priešingai, lūžiai paliekami matomi ir tampa neatsiejama objekto tapatybės dalimi.
Skirtingais laikotarpiais autorius šį kūrinį aiškino nevienodai. Po kelerių metų psichoanalitinėje perspektyvoje puodelis jam pradėjo priminti sudužusios britų karališkos šeimos metaforą kurią autorius parsivežė iš prancūzijos. Vėliau, skaitant Martino Heideggerio tekstus apie daiktus ir jų buvimą pasaulyje, puodelis pradėjo priminti garsųjį Vincento van Gogho batų pavyzdį, kurį Heideggeris analizuoja veikale Meno kūrinio ištaka. Heideggeriui svarbu ne pats daiktas kaip objektas, bet tai, kaip per jį atsiveria žmogaus gyvenamas pasaulis. Van Gogho paveiksle batai nėra tik batai – jie liudija juos avėjusio žmogaus darbą, nuovargį, gyvenimo būdą. Panašiai ir šis puodelis nebesvarbus kaip indas, iš kurio geriama kava. Jo funkcija tampa antraeilė, o svarbiausia tampa istorija, kurią jis savyje sukaupė. Tai ne tik suklijuotas daiktas, bet ir materialus tam tikros gyvenimo atkarpos liudininkas.
Vis dėlto nė vienas iš šių aiškinimų nėra galutinis. Praėjus dar keliems metams autoriui šis objektas pradėjo priminti veikiau romantišką norą suklijuoti tai, kas iš esmės nebesuklijuojama. Ne patį puodelį, bet situacijas, santykius ar laiką. Tokia interpretacija atsirado gerokai vėliau nei pats kūrinys ir rodo, kad jo reikšmė nėra pastovi – ji kinta kartu su paties autoriaus gyvenimu.
Žvelgiant retrospektyviai, „Sudaužytas ir suklijuotas puodelis“ priklauso tiems Juozo Laivio archyvo artefaktams, kurių autorius iki šiol negali iki galo paaiškinti. Jis ne kartą grįžta prie šio objekto, mėgina prisiminti jo atsiradimo aplinkybes, užsirašo naujas mintis, tačiau nė viena jų nepanaikina ankstesnių. Atrodo, kad pats kūrinys nuolat laukia naujų interpretacijų ir gyvenimo patirčių, kurios dar tik ateis.
Todėl bene tiksliausias klausimas šiandien būtų ne kodėl šis puodelis buvo suklijuotas, o kodėl jis iki šiol neišmestas. Pats autorius yra užrašęs: „Galbūt ateityje jis dar kažką reikš. O gal kol jis dar neišmestas, jo vis tebelaukia naujas atvejis.“ Ši mintis, regis, geriausiai apibūdina visą kūrinį – kaip objektą, kurio prasmė nėra užbaigta ir kuris tebėra atviras ateičiai.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis priskiriamas kūriniams, kuriuos autorius būtų linkęs pasilikti. Jis nėra nei parduodamas, nei dovanojamas, nei laidojamas Meno kūrinių kapinėse, nei pamirštamas. Tai vienas tų objektų, kurių likimas, kaip ir jų prasmė, dar nėra galutinai nuspręstas.
Kūrinio pavadinimas Po Du Kas savo išraiška siesi su kūriniais Nr. 33, 46, 251
