Tvora gyvatvorei
2003
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Tvora gyvatvorei“ – ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio objektas, sudarytas iš išpjauto metalinės tvoros fragmento, kurį yra apaugęs gyvatvorės augalas. Kūrinys nebuvo specialiai konstruojamas – autorius pasirinko ir perkėlė į parodos erdvę natūraliai susiformavusią situaciją, kurioje augalas ir žmogaus sukurtas objektas ilgainiui tapo nebeatskiriami vienas nuo kito.
Gamta veikia ne pagal racionalumo, bet pagal prisitaikymo ir optimizacijos principus. Augalas nesiekia nei nugalėti tvoros, nei ją papuošti. Jis tiesiog auga ten, kur tam atsiranda galimybė. Metalinė konstrukcija tampa atrama, kliūtimi ir augimo kryptimi vienu metu. Tuo tarpu tvora, sukurta augalą riboti, ilgainiui pati tampa jo dalimi.
Šiame kūrinyje nėra konflikto tarp gamtos ir kultūros. Veikiau matomas lėtas dviejų skirtingų sistemų persidengimas. Žmogaus suprojektuota tvora ir savaime augantis augalas pradeda veikti kaip vienas objektas, kuriame jau sunku pasakyti, kur baigiasi natūra ir prasideda kultūra. Tai ne gamtos pergalė prieš žmogų ir ne žmogaus kontrolė gamtai. Tai abipusis prisitaikymas, atsiradęs be išankstinio sumanymo.
Retrospektyviai šį darbą taip pat galima skaityti kaip vieną iš ankstyvųjų Juozo Laivio kūrinių, netikėtai priartėjančių prie vėliau išplėtotos objektų orientuotos ontologijos. Čia svarbus ne simbolinis augalo ar tvoros aiškinimas, o pats jų buvimas ir tarpusavio santykis. Abu objektai egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus interpretacijų, o kūrinys atsiranda tiesiog parodant jų bendrą istoriją.
Kaip ir daugelyje ankstyvųjų autoriaus darbų, meninis gestas čia minimalus. Juozas Laivys nesukuria naujos formos – jis tik perkelia jau įvykusį reiškinį į meno erdvę. Tokiu būdu kasdienė, beveik nepastebima situacija įgauna konceptualų statusą ir leidžia į ją pažvelgti kaip į savarankišką estetinį objektą.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis priskiriamas palaidojimui skirtiems kūriniams. Galbūt simboliška, kad objektas, pasakojantis apie lėtą sugrįžimą į gamtos procesus, vieną dieną ir pats turėtų sugrįžti į žemę.
