2004-05
konceptualus tekstas / fotografija
Kleopo draugijos kolekcija
„Fontanas“ – vienas iš šešių kūrinių, kuriuos Juozas Laivys sukūrė 2004–2005 metais podiplominių studijų Nacionalinėje Liono aukštojoje dailės mokykloje (École nationale supérieure des beaux-arts de Lyon). Šio laikotarpio darbai išsiskiria glaudesniu ryšiu su Prancūzijos kultūriniu ir urbanistiniu kontekstu, o jų meninė logika vis dažniau remiasi ne objekto transformacija, bet dokumento, teksto ir istorinio fakto interpretacija.
Kūrinio pagrindą sudaro dokumentinė fotografija, kurioje užfiksuotas daugiau kaip dvidešimt tonų sveriančio Frédérico Auguste’o Bartholdi fontano perkėlimas Liono Terreaux aikštėje. XIX amžiaus pabaigoje Liono miesto įsigytas fontanas beveik šimtmetį stovėjo priešais rotušę, kol 1994 metais, įgyvendinant Danielio Bureno aikštės rekonstrukcijos projektą, buvo perkeltas priešais Liono dailės muziejų.
Parodoje „Antichambre“ Juozas Laivys eksponavo šią fotografiją su prierašu: „Didžioji Bartholdi dama sugrįžta į savo pradinę vietą.“
Būtent šis sakinys ir sukuria kūrinį. Autorius sąmoningai pasiūlo fiktyvią istorijos interpretaciją. Nors fontanas niekada nebuvo stovėjęs priešais muziejų, perkėlimas pateikiamas tarsi sugrįžimas į jo tikrąją vietą – meno instituciją. Tokiu būdu dokumentinė fotografija nustoja būti vien istorinio įvykio liudijimu ir tampa priemone kurti naują pasakojimą. Vienas sakinys pakeičia ne patį faktą, bet jo skaitymo būdą.
Retrospektyviai žvelgiant, šiame darbe jau ryškėja viena iš vėlesnėje Juozo Laivio kūryboje nuolat pasikartojančių strategijų – dokumento perinterpretavimas. Kūrinio prasmė gimsta ne keičiant objektą, o pasiūlant kitą jo perskaitymo galimybę. Tokia meninė laikysena vėliau atsiskleis ir projektuose, kuriuose archyvai, biografijos, administraciniai dokumentai ar meno istorijos faktai tampa savarankiška konceptualios kūrybos medžiaga.
Vėliau autorius šį kūrinį išplėtė pasiūlydamas ilgalaikį projektą Liono miestui – Bartholdi fontaną perkelti į kitą tos pačios aikštės kraštą kas šimtą metų. Toks lėtas judėjimas paverstų skulptūrą savotišku miesto laikrodžiu, kurio rodyklė pajuda tik kartą per šimtmetį. Šiuo atveju svarbiausia tampa ne pati skulptūra, o žmogaus santykis su laiku, kurio mastelis gerokai pranoksta vieno gyvenimo trukmę. Paradoksalu, tačiau projektas gali būti įgyvendintas ir be autoriaus dalyvavimo – pakanka, kad po šimto metų kas nors prisimintų pasiūlymą.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Dėl glaudaus ryšio su Liono miesto istorija ir specifiniu Prancūzijos kultūriniu kontekstu jis sunkiai suprantamas Lietuvos žiūrovui, tačiau kartu lieka beveik nežinomas ir pačiame Lione. Todėl autorius šį darbą yra linkęs pasilikti kaip savo gyvenimo Prancūzijoje laikotarpio refleksiją..
