E. Morozo marškiniai
2004 metais, eksponuodamas Edgaro Morozo marškinius, Juozas Laivys tarsi pratęsė dar studijų metais prasidėjusią kūrybinę liniją. Fiktyvus Rūbų modeliavimo katedros bakalauro baigiamasis darbas, regis, nenueina veltui – baigus studijas autorius ir toliau randa būdų išreikšti save per šiam kūrybiniam žanrui būdingas medijas.
Marškiniai buvo pakankamai keisti, kad norėtųsi juos dėvėti, tačiau ne pačiam autoriui. Todėl Laivys nusprendė juos ne apsivilkti, o eksponuoti parodoje. Akivaizdu, kad marškiniai buvo pasiskolinti iš pažįstamo menininko, neslepiant fakto, kad jie bus rodomi parodoje. Tokiu būdu kasdienio vartojimo objektas labai paprastai perkeliamas į meno erdvę ir įgyja kitą funkciją – iš drabužio tampa kūrinio objektu.
Šiame veiksme nėra nei sudėtingos transformacijos, nei bandymo paslėpti objekto kilmę. Priešingai – svarbus pats pasiskolinimo faktas ir susitarimas tarp dviejų žmonių. Marškiniai išlieka marškiniais, tačiau jų reikšmę pakeičia vieta, kurioje jie atsiduria, ir autoriaus sprendimas juos parodyti.
Praėjus dvidešimt dvejiems metams, susitikęs su Edgaru Morozu, Laivys jo paklausė:
„Edgarai, ar atsimeni, kai buvau iš tavęs pasiskolinęs marškinius su Varholu parodai Klaipėdoje?“
Morozas atsakė, kad visai tai buvo pamiršęs.
Šis trumpas pokalbis iš naujo sugrąžina kūrinį į atminties lauką. Autoriui išlikęs kaip kūrinio istorijos dalykas, jo savininkui – kaip seniai pamirštas kasdienybės epizodas. Taip atsiranda tam tikra asimetrija: menininko atmintyje objektas išlieka kaip kūrinys, o žmogaus, kuriam jis priklausė, atmintyje – kaip niekuo ypatingas praeities įvykis.
Šiuo požiūriu marškiniai tampa ne tik drabužiu ar parodos objektu. Jie yra svetimo daikto laikinas įtraukimas į autoriaus kūrybinę sistemą. Kūriniui nereikalingas ilgalaikis objekto pasisavinimas – pakanka tam tikro laiko, vietos ir veiksmo, kad marškiniai įgytų savo biografiją meno lauke.
Skirstydamas savo kūrinius pagal penkių „P“ taisyklę, Laivys šį kūrinį taip pat priskyrė darbams, kuriuos autorius norėtų pamiršti. Šis priskyrimas atrodo ypač ironiškas žinant, kad praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams pats autorius vis dar prisimena, iš ko marškiniai buvo pasiskolinti, kur jie buvo eksponuoti ir kokiame kontekste atsirado.
Kleopo draugijos archyve prie kūrinio pridėtas toks aprašas: „E. Morozo marškiniai“ – vyriškoji lytis, podiplominis periodas, Objektų sekcija, 2 pasirodymai, 2 raidės „A“, kūrinys, kurį autorius norėtų pamiršti.
Norint geriau suprasti šį kūrinį, svarbu pažvelgti į jo „draugystes“. Kleopo draugijos dokumentuose prie „E. Morozo marškinių“ priskiriami šie nariai: 13, 37, 31, 44, 52, 59, 64, 65, 76, 77, 102, 108, 109, 111, 206, 207, 224 ir 233. Šie ryšiai leidžia kūrinį matyti ne kaip izoliuotą objektą, o kaip vieną iš platesnio Laivio kūrybinio tinklo elementų, kuriame kūriniai vienas kitą papildo, komentuoja, atkartoja ar net paaiškina.
„E. Morozo marškiniai“ tokiu būdu išlieka tarp kelių būsenų: jie yra drabužis, pasiskolintas daiktas, parodos objektas, prisiminimas, užmirštas epizodas ir galiausiai – kataloginis įrašas. Kūrinio istorija rodo, kad kartais tam, kad daiktas taptų meno kūriniu, pakanka ne jį pakeisti, o tiesiog prisiminti, kad tam tikru metu jis buvo parodytas kaip menas.
