„Amfiteatro raktas“
2005 metų pavasarį, studijuodamas podiplominėse studijose Lione, Juozas Laivys kartu su kurso kolegomis ėmėsi meninių refleksijų apie netoliese esantį Trijų Galų amfiteatrą – senovės Romos laikus menantį statinį. Amfiteatras pastatytas I mūsų eros amžiuje ir iki šiol primena sudėtingą miesto istoriją. 177 metais čia buvo persekiojami ir kankinami pirmieji Liono krikščionys. Viena iš šių istorijų siejama su jauna verge Blandina, vėliau paskelbta šventąja. Pasak istorinių šaltinių, ji buvo pririšta prie stulpo ir kankinama amfiteatre. Į areną paleisti liūtai, užuot ją puolę, atsigulė jai prie kojų. Amfiteatre iki šiol pažymėta su šiuo įvykiu siejama vieta. Šventoji Blandina laikoma Liono globėja.
Podiplominių studijų studentai gyveno bute, kurio langai tiesiogiai žvelgė į amfiteatrą, todėl šis statinys tapo natūralia jų kasdienės aplinkos ir pokalbių dalimi. Studentai kasdien matydavo ir senyvo amžiaus moterį, kuri tris kartus per dieną ateidavo pamaitinti prie amfiteatro gyvenančių kačių. Šis kasdienis vaizdas savotiškai papildė istorinę vietos reikšmę ir tapo vienu iš jų improvizacijų apie amfiteatrą kontekstų.
Improvizuodami amfiteatro tema, keturi podiplominių studijų studentai sukūrė atskirus darbus, kuriuos aptarė tarpusavyje, tačiau viešai jie taip ir nebuvo pristatyti. Tarpusavyje buvo pasirinktos skirtingos raiškos – kursiokai kūrė vaizdo įrašus, o Juozas Laivys pasirinko fotografiją.
Kūrinyje Laivys nufotografavo raktą, leidžiantį atrakinti ir atidaryti Trijų Galų amfiteatrą. Fotografija atlikta Liono miesto rotušėje, padedant Julie Sorin. Taigi pats amfiteatras kūrinyje nėra fotografuojamas – jį reprezentuoja raktas, tampantis galimybės patekti į istorinę, tačiau nuo kasdienio gyvenimo atskirtą erdvę ženklu.
2007 metais, lankydamasis Lione projekto „Holidays In“ metu, Laivys grįžo prie amfiteatro. Šį kartą jis fotografavo ne raktą, o užrakintus vartus ir jų spyną. Taip po dvejų metų kūrinys įgavo savotišką tęsinį: vienoje fotografijoje matomas raktas, suteikiantis prieigą, kitoje – užrakintas įėjimas, šią prieigą sustabdantis. Tarp šių dviejų vaizdų atsiranda paprasta, tačiau paradoksali situacija – turėti raktą dar nereiškia patekti į užrakintą vietą.
„Amfiteatro raktas“ išlieka ne tik konkrečios vietos prieigos dokumentacija, bet ir savotišku autoriaus santykio su istorine erdve gestu. Raktas čia tampa paprastu, tačiau simboliškai talpiu objektu – galimybės patekti, atrakinti, sugrįžti, bet kartu ir neįeiti ar kažką palikti užrakintą ženklu. Istorinė vieta kūrinyje pasirodo ne per jos architektūrą ar tiesioginį vaizdą, bet per vieną nedidelį objektą, suteikiantį prieigą prie to, kas lieka nematoma.
Kleopo draugijos dokumentuose kūrinys lakoniškai apibūdintas taip: „Amfiteatro raktas“ – vyriškoji lytis, podiplominis periodas, Fotografijos sekcija, 1 pasirodymas, 4 raidės „A“, kūrinys, kurį autorius norėtų pamiršti.
