2005 metais lietuvių kilmės Australijos menininkas Danius Kesminas, rengdamas parodą „Degtinė be sienų“ Klaipėdoje, pakvietė Juozą Laivį išdrožti XIX amžiuje gyvenusio blaivybės sąjūdžio propaguotojo Motiejaus Valančiaus biustą. Kūrinys atsirado dviejų menininkų bendradarbiavimo metu, Laiviui šįkart atliekant ne idėjos autoriaus ar iniciatoriaus, o ją įgyvendinančio bendradarbio vaidmenį.
Ši aplinkybė kūrinį išskiria Laivio kūryboje. Jo praktikoje menininkas dažniau pats konstruoja situaciją, taisykles ar kūrinio veikimo principą, o „M. Valančiaus biuste“ jo vaidmuo yra labiau tradicinis – atlikti kito menininko pasiūlytą užduotį. Kartu pats užsakymas įgyja tam tikrą paradoksą: blaivybės simboliu tapusio Valančiaus atvaizdas atsiranda parodos, kurios pavadinime tiesiogiai minima degtinė, kontekste.
Pirmoji biusto versija turėjo neįprastą likimą. Keliaudamas į parodą Maskvoje, kūrinys kartu su kitais parodos rekvizitais įstrigo Rusijos muitinėje ir galiausiai dingo. Po šešerių metų, 2011-aisiais, Kesminas, rengdamas retrospektyvinę parodą Melburno universiteto meno muziejuje MUMA, vėl kreipėsi į Laivį. Menininkas išdrožė antrąją Motiejaus Valančiaus biusto versiją, kuri, kaip manoma, liko Melburne.
Taigi kūrinys egzistuoja bent dviem versijomis, kurių nė viena negrįžo į autoriaus aplinką. Pirmoji pradingo muitinėje, antroji galimai liko Australijoje. Ši kūrinio biografija savotiškai pratęsia Laiviui būdingą domėjimąsi kūrinio statusu, jo judėjimu ir santykiu su autoryste: kas nutinka kūriniui, kai jis fiziškai atsiskiria nuo autoriaus ir pradeda gyventi kitose sistemose?
Pagal 5P taisyklę Juozo Laivio archyve šis darbas priskiriamas kūriniams, kuriuos autorius būtų linkęs pamiršti.
