„Entuzijastai“
2005 m. gruodžio 15 d. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre atidarytoje Valentino Klimašausko kuruotoje parodoje „Entuzijastai“ Juozas Laivys oficialiai nedalyvavo. Jo pavardės nebuvo nei parodos dokumentuose, nei dalyvių sąrašuose. Tačiau, kaip kartais nutinka su nedalyvaujančiais menininkais, Laivys parodoje vis dėlto pasirodė – ir net du kartus.
Pirmą kartą – Dariaus Mikšio fotografijos plakate. Jame Gedimino prospekte pavaizduotas keistais drabužiais apsirengęs žmogus. Mikšio paprašytas šiuo personažu tapo Laivys. Drabužius mikšys pasiskolino iš kito menininko, Ignacio González-Lang. šie rūbai tai iš Puerto riko kilusio meniniko kūrinys su pavadinimu „Be pavadinimo“ („Untitled“, 2005) jis buvo pristatytas IX Baltijos tarptautinėje meno trienalėje. Taigi vieno menininko sukurti drabužiai, uždėti kitam menininkui, galiausiai tapo trečio menininko darbo dalimi – savotiška menininkų daiktų ir vaidmenų grandinėle kurios tikriausiai visikai negalėtų laikyti menokūriniu koks nors dekoratyvinės dailėas atstovas.
Antroji kolaboracija vyko visai šalia. Jos autorė – Jurgita Gelucevičiūtė, atkreipusi dėmesį į VDA paskelbtą skelbimą, kurio antraštėje buvo parašyta: „Galiu pozuoti kaip moteris.“ Laivys tarpininkavo, kad skelbimo autorius ir pozuotojas atsidurtų parodoje „Entuzijastai“. Tai buvo vienintelis Gelucevičiūtės pasirodymas Šiuolaikinio meno centre. Po metų, 2006-aisiais, ji tapo Juozo Laivio žmona. Taigi ir šiuo atveju meninis tarpininkavimas turėjo tęsinį, kurio, ko gero, jokia parodos anotacija nebūtų galėjusi numatyti.
Abi kolaboracijos susijusios su drabužiais, tačiau skirtingais būdais. Vienu atveju drabužiai ar jųnebuvimas tampa pasirinktos tapatybės dalimi, kitu – priemone pakeisti ar suvaidinti socialinį vaidmenį. Drabužis čia veikia ne tiek kaip aprangos objektas, kiek kaip paprasta priemonė žmogui trumpam tapti kažkuo kitu. Šia prasme „Entuzijastai“ gali būti siejami su kitais Kleopo draugijos kūriniais, kuriuose drabužis tampa tapatybės, vaidmens ir elgesio transformavimo įrankiu: Nr. 37, Nr. 47, Nr. 110 ir Nr. 217.
Kūrinys įtrauktas į Kleopo draugijos narių sąrašus kaip Juozo Laivio kolaboracinis darbas. Jo istorijoje įdomiausia tai, kad autorius parodoje oficialiai nedalyvavo, tačiau jo buvimas joje tapo dviejų kitų menininkų kūrinių sudedamąja dalimi. Kitaip tariant, Laivys čia sugebėjo dalyvauti parodoje joje nedalyvaudamas. Galbūt tai ir yra viena entuziastingiausių nedalyvavimo formų.
