„Dvimiesčio galerija Vilnius–Kaunas / Galerija greitkelyje Vilnius–Kaunas“
„Dvimiesčio galerija Vilnius–Kaunas“ – tarpdisciplininis, į viešasias erdve orientuotas meno projektas, sumanytas kaip alternatyva įprastai galerijos ar muziejaus erdvei. Projekto idėja rėmėsi prielaida, kad menas gali būti iškeltas iš jam įprastos aplinkos ir įterptas į kasdienio judėjimo, infrastruktūros bei vartojimo aplinką. Šiuo požiūriu greitkelis Vilnius–Kaunas pasirinktas ne atsitiktinai – tai viena svarbiausių Lietuvos judėjimo arterijų, jungianti du miestus ir kartu dvi skirtingas jų istorines bei kultūrines reikšmes. Tuo metu kada atidaryta Galerija Vilnius Kaunas po litiniu lygmeniu vyko rimtos diskusijos apie dipolį tai yra vieną didelį miestą Lietuvoje. Po dvidešimties metų šios kalbos atrodo kad aprimo bet grškime prie to apie ką šitas sumanymas.
Viešoji erdvė apie magistralę projekte suvokiama kaip laukas menui, kuris mažiau priklausomas nuo tradicinių meno institucijų, ekspertų atrankos ir iš anksto numatyto žiūrovo tradicinio parodų lankytojo. Skirtingai nei galerijoje, čia žiūrovas ir meno kūrinys gali susidurti neplanuotai ir netikėtai. Jis neturi nusipirkti bilieto, ateiti į parodą ar skirti tam atskiro laiko – kūrinys gali pasirodyti jo kasdienio maršruto atkarpoje. Tokiu būdu projektas siekia priartinti meną prie kasdienybės ir kartu kvestionuoja įsitvirtinusį įsivaizdavimą, kad menui būtina specialiai tam skirta aplinka.
Greitkelis Vilnius- Kaunas šiuo atveju tampa patrauklia ir iškalbinga vieta. Jis yra techninės pažangos, greičio ir judėjimo simbolis, tačiau kartu – erdvė, kurioje žmogus pats tampa didesnės sistemos dalimi. Važiavimas greitkeliu suteikia mobilumo ir pasirinkimo laisvę, tačiau kartu diktuoja tam tikrą tempą ir elgesį. Greitis čia nėra tik fizinė savybė – jis tampa socialine norma. Reikia važiuoti, pasiekti, skubėti, suspėti, judėti. Todėl meno kūrinio atsiradimas tokioje erdvėje įveda tam tikrą trikdį: į sistemą, skirtą kuo efektyvesniam judėjimui, įterpiamas dalykas, kurio paskirtis iš esmės nėra utilitari.
Projekto paradoksas dar labiau išryškėja todėl, kad greitkelis ir šiuo metu jau yra tapęs ne tik judėjimo, bet ir vartojimo infrastruktūra. Pakelės kavinės, degalinės, reklaminiai stendai ir įvairios paslaugos formuoja savotišką nenutrūkstamą komercinį koridorių. Į šį skubėjimo ir vartojimo lauką įterptas šiuolaikinis menas neišvengiamai konkuruoja ne tiek dėl dėmesio, kiek su pačia aplinkos logika. Kūrinys čia turi galimybę būti pastebėtas būtent todėl, kad jo niekas nesitiki.
Svarbi projekto dimensija yra ir jo geografinė bei politinė simbolika. Greitkelis jungia Vilnių ir Kauną – dabartinę ir istorinę Lietuvos sostines. Todėl kelias tarp jų gali būti suprantamas kaip fizinė jungtis, kuri projekte paverčiama ir kultūrine jungtimi. „Dvimiesčio galerija“ tokiu būdu siūlo išplėsti meno geografiją už Vilniaus ribų ir įsivaizduoti kultūrinę erdvę, kuri nėra sutelkta viename centre ar vienoje patalpoje. Kartu greitkelis yra tarptautinio tranzito dalis, todėl ši meninė teritorija potencialiai pasiekia ir žmogų, kuris į Lietuvą atvyksta ne dėl kultūros, o tiesiog pravažiuoja per ją.
2004 metais startavęs Juozo Laivio nešabloninis sumanymas „Galerija greitkelyje Vilnius–Kaunas“ pasižymi ir dar keletu keistų savybių. Jame egzistuoja ir tam tikras pažado padažas kurio skonis neiškarto pajuntamas. Ambicingas tikslas sukurti dipolio galeriją tiesiogiai siejasi su dipolio miestu. Poreikis rinkti ir fiksuoti menines idėjas, galinčias egzistuoti būsimoje, dar nesukurtoje tik politikų deklaruojamoje dvipolio miesto aplinkoje gal kiek beprasmiškas bet iš meninės pusės pateisinamas žestas. Kalbant apie miesų formavimasį istoriškai manoma kad apibrėštoje teritorijoje kaupiantis žmonių kiekiui pradžioje dėl poreikio gyventi ir dirbti radosi miesto architektųra, gatvės ir vėliau aikštės, o galiausiai ir paminklai kaip meno akcentai jose. Tačiau ši logika negalioja greitkelio galerijai. Čia vadovaujamasi atvirkščia logika nes siekiama pradžioje pastatyti meninį akcentą apie kurį organizuosis aplinka, galimai bursis bendruomenė atsiras gatvės ir architektūra. Galima sakyti kad greitkelis čia traktuojamas kaip abstrakti sistema ar tiesiog situacija su neišnaudota potencija, kuri ne tik aptarnauja visuomenę, bet ir pati formuoja jos gyvenimo būdą pagal poreikius. Meno įterpimas į šią sistemą tampa galimybe kalbėti apie tai, kaip infrastruktūra keičia žmogaus santykį su aplinka, laiku, erdve ir dar nežinia kokiais dalykais.
Žvelgiant iš daugiau nei dvidešimties metų perspektyvos. Atsiskleidžia ir daugiau įdomių šio sumanymo detalių. 2005 metais vykusi nešabloniška galerijos atydarymo ceremonija autobuse bet jau kol kas neturėjo renginio kuriuo būtų ši galerija būtų uždaryta. Todėl galima teikti kad iki 2027 ųjų galerija vis dar veikė. Yra žinoma kad atidarymo metu buvo pristatytas kol kas vienintelis galerijos katalogas, tai 100 egzempliorių tiražu išleistas 50atvirukų rinkinys.
2005 metais išleisto rinkinio pristatymas dar labiau ištrina ribą tarp projekto, parodos ir kelionės. Leidinys buvo pristatytas išnuomotame autobuse, kuris važiavo maršrutu Vilnius–Kaunas–Vilnius, o kelionės metu Rytis Saladžius skaitė eilėraščius, šoko Lietuvos breiko legenda kaunietis šokėjas bei choreografas Algirdas Stravinskas. Taigi pati kelionė tapo galerijos dalimi. Žiūrovas nebuvo kviečiamas ateiti į galeriją – jis buvo pakviestas važiuoti pro ją. Šis sprendimas gana tiksliai apibendrina viso jos logiką: galerija čia nėra vieta, kurioje sustojama, o procesas, vykstantis judant.
Šiame kontekste „Galerija greitkelyje Vilnius–Kaunas“ gali būti suprantama ir kaip tam tikra meno institucijos parodija. Įprastą galerijos modelį sudaro pastatas, ekspozicija, menininkai, kuratorius ir žiūrovas. Laivio projekte visa tai išardoma ir iš naujo sudedama iš kelio, automobilio, atviruko, reklamos, kelionės ir idėjos. Galerija egzistuoja be galerijos, ekspozicija – be ekspozicinės salės, o kūrinys uzurpuoja kontekstus kurie galbūt atsiras ti ateityje.
Būtent šis neatitikimas tarp realios infrastruktūros ir įsivaizduojamos meno institucijos yra viena svarbiausių menotyrinių įtampų šiame sumanyme. „Dvimiesčio galerija“ siūlo ne tiek pastatyti naują galeriją, kiek patikrinti, kiek mažai iš tiesų reikia, kad tam tikra vieta būtų pavadinta galerija. Užtenka idėjos, maršruto, kelių atvirukų ir pakankamai entuziazmo. Visa kita, kaip ir priklauso gerai galerijai, galima palikti ateičiai.
Tam tikra prasme šis sumanymas sietinas ir po dešimties metų 2015 J. Laivio atidarytomis meno kūrinių kapinėmis kurios leidžia kitokiu kampu pažiūrėti į personalinę kūrybą bei ja aptarnaujančias institucijas.
Autorius kuris valdo 100 procentų galerijos akcijų būtų linkęs jas parduoti
2026 09 04
