Kriauklės studija Nr. 8
Kriauklė, silikonas
„Kriauklės studija Nr. 8“ – kūrinys, kurio galutinė forma nėra numatyta iš anksto. Į parodą jis ateina iš nežinia kur, o iš jos iškeliauja jau kitoks, kartu pasiimdamas ankstesnio eksponavimo patirtį ir galimybę būti pakeistas kitame. Menininkas čia ne tiek sukuria kūrinį, kiek palieka atvirą jo tolesnį likimą: silikonas gali būti išimtas iš kriauklės, perkeliamas kitur, pakeičiamas kitu veiksmu, o pati kriauklė gali tapti tik viena iš daugelio būsimo kūrinio būsenų ar versijų.
Šis darbas buvo parodytas 2007 metais Lietuvos ir Vokietijos bendroje parodoje „Buterbrodas“ Vilniuje, vėliau – Štutgarte. Tačiau abiejose parodose jis jau negalėjo būti visiškai tas pats kūrinys. J. Laivys, reflektuodamas parodos temą ir apskritai kūrinio mutacijos tarp skirtingų eksponavimo situacijų galimybes, sukūrė darbą, kurio tapatybė priklauso ne tik nuo objekto, bet ir nuo vietos, laiko bei konkretaus parodos įvykio. Kiekviena paroda tampa nauja kūrinio būsena, o kiekvienas naujas veiksmas – jo tęsinys.
Šia prasme kūrinys egzistuoja tik tam tikrą laiką. Jis panašus į buterbrodą: surinktas vienam konkrečiam momentui, tam tikroje vietoje ir iš tam tikrų sudedamųjų dalių, tačiau kitą kartą gali būti surinktas jau kitaip. Todėl „Kriauklės studija Nr. 8“ nėra vienkartinis objektas – tai veikiau kūrinio tapsmo schema, kurioje neaišku ne tik tai, kas bus toliau, bet ir ar būsimas variantas apskritai dar bus vadinamas tuo pačiu kūriniu. Kitoje parodoje jis galėtų tapti kita „Kriauklės studija“, įgyti kitą pavadinimą arba būti papildytas dar vienu veiksmu, apie kurį ankstesnėje parodoje nieko nebuvo galima žinoti.
Paradoksalu, kad ši kūrinio kismo galimybė liko neišplėtota. Po parodų niekas iš organizatorių jos nepasigedo, o pats Laivys po kurio laiko sustabdęs individualią kūrybinę veiklą keturiolikai metų, kūrinio tęsinio nebesukūrė. „Kriauklės studija Nr. 8“ liko kaip neužbaigta galimų būsenų seka – kūrinys, kurio ateitis buvo numatyta, bet kolkas dar neįvykdyta.
Apie šį darbą pats autorius labai lakoniškai užsimena ir savo disertacijoje. Ten jis pažymėtas kaip Kleopo draugijos narys Nr. 124 „Buterbrodas“: vyriškoji lytis, po Vilniaus periodas, Objektų sekcija, 2 pasirodymai, 1 raidė „A“, kūrinys, kurį autorius norėtų pamiršti. Tačiau noras kūrinį pamiršti dar nereiškia, kad jis iš tikrųjų išnyko. Atviras kūrinio modelis leidžia manyti, kad po daugelio metų autorius gali jį vėl prisiminti ir pratęsti – sukurti kitą „Kriauklės studijos “tesinį, pakeisti jos pavadinimą pagal naują parodą ar atlikti veiksmą, kurio šiandien dar nėra.
Todėl šiandien matoma „Kriauklės studija Nr. 8“ gali būti suprantama ne kaip paskutinė jos forma, o kaip viena iš daugelio galimų jos būsenų. Kūrinys baigiasi tik tol, kol niekas jo nebetęsia. O laikas, skiriantis vieną parodą nuo kitos, pats savaime tampa dar vienu kūrinio autoriumi. Todėl visada laukite tęsinio.
2026 09 13
