„Bambaskylės veltinis“ – vienas paradoksaliausių ir kartu intymiausių ankstyvųjų Juozo Laivio kūrinių, sukurtas 1998–1999 m. akademiniu laikotarpiu. Kūrinio medžiaga – iš autoriaus bambos rinktas ir kauptas veltinis – buvo pasirinkta kaip pagrindinis akcentas VDA Tekstilės katedros bakalauro darbo pristatymui. Šis pasirinkimas šiandien gali atrodyti sąmoningai provokuojantis ar net absurdiškas, tačiau tuo metu jis veikė kaip itin asmeniškas, ribinis ir savotiškai antiakademinis gestas, nukreiptas prieš tradicinį tekstilės meno suvokimą. Vietoje techniškai sudėtingo ar dekoratyvaus tekstilės dirbinio autorius pateikė kūniškai apdorotą medžiagą, kuri egzistuoja kaip tekstilės ir pilvo plaukų trinties pėdsakas, paprastai būdingas vyriškos lyties atstovams.
Pakankamai keistas kūrinio elementas buvo jo eksponavimo forma. Bambos veltiniui pristatyti pasirinkta nedidelė medinė dėžutė, turinti stiprų autobiografinį ir simbolinį krūvį. Šią ąžuolinę dėžutę autoriaus senelis, dirbęs staliumi, buvo pagaminęs specialiai autoriaus tėvų vestuvėms. XX a. antroje pusėje buvo įprasta vestuvinius žiedus ceremonijos metu pateikti dekoratyviose dėžutėse, todėl senelio sukurtas objektas buvo skirtas santuokos ceremonijai. Dėžutėje išdrožtos dvi apvalios ertmės, uždengiamos dangteliu, dekoruotu inkrustuotu gintaru ir liaudiškus ornamentus primenančiomis saulutėmis.
Būtent šis šeimos istorijos artefaktas tapo konteineriu iš principo bereikšmei medžiagai – bambos veltiniui. Tokiu būdu kūrinyje susiduria dvi priešingos vertės sistemos: sentimentalus, paveldėtas, sakralus šeimos reliktas ir banali biologinė kūno produkcija. Ši priešprieša sukuria savitą įtampą tarp pagarbos tradicijai ir jos ironizavimo. Vestuvinių žiedų dėžutė, simbolizuojanti šeimos tęstinumą, ištikimybę ir socialinį ritualą, čia tampa vieta tam, kas paprastai slepiama, išmetama ar net laikoma nešvarumu. Tokia transformacija leidžia kūrinį interpretuoti kaip bandymą permąstyti vertės, atminties ir reprezentacijos mechanizmus mene.
Iš šiandienos perspektyvos kūrinys atrodo keistas, netgi sąmoningai nepatogus, tačiau būtent tokios ankstyvosios meninės strategijos dažnai išryškina nesuvaldytą kūrybinę energiją ir intuiciją. „Bambos veltinis“ primena situaciją, kai studento darbas dar nėra „išgrynintas“ iki profesionalios meno kalbos, todėl jame lieka daug asmeninių, ne iki galo racionalizuotų impulsų. Dėl to kūrinys įgauna savotiško autentiškumo – jis veikia ne kaip užbaigtas meno objektas, o kaip atvira saviraiškos forma, balansavusi tarp humoro, gėdos, autobiografijos ir konceptualaus gesto.
Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, pats veltinys sunyko – jį sugraužė kandys. Šis faktas paradoksaliai pratęsia kūrinio logiką, nes biologinė medžiaga suiro natūraliu būdu, palikdama tik tuščią dėžutę, iki šiol saugomą asmeniniame archyve. Taigi kūrinys šiandien egzistuoja daugiau kaip pasakojimas, prisiminimas ir dokumentuotas gestas nei kaip materialus objektas. Tuščia dėžutė tampa savotišku nebuvimo reliktu – ženklu to, kas kažkada egzistavo, bet neišliko.
„Bambos veltinis“ yra Kleopo draugijos narys. Vyriškosios lyties kūrinys, priklausantis Objektų sekcijai ir akademiniam periodui. Pagal autoriaus taikomą 5p taisyklę jis laikomas objektu, kurį autorius norėtų pamiršti. Tačiau būtent ši ambivalencija – noras atsiriboti ir kartu išsaugoti – kūriniui suteikia papildomą interpretacinį sluoksnį, atskleidžiantį sudėtingą santykį tarp ankstyvos kūrybos, asmeninės istorijos ir meninės tapatybės formavimosi.
Kūrinio pavadinimas: Autopoezis bambos veltinys, 2012–2020 06 28
Autorius: Vytenis Burokas
Palaidojimo priežastis: neišmatuojamas bambos gylis.
Kapinių sargo dienoraščio ištrauka: mainai
Dar apie 2013–2014 metus menininkas Juozas Laivys pasiūlė Vyteniui Burokui paprastą, bet atvirą sandorį – tiesiog apsikeisti meno kūriniais. Po kurio laiko V. Burokas išrinko ir pasiūlė savo 2012 m. sukurtą objektą „Autopoezis bambos veltinys“. Tai kūrinys, kuriame susipina auto-generatyvumo idėja, vaikščiojimo praktika, žemėlapio formavimas ir žmogiško kūno fizika – bamba, kaip asmeniškas, bet universalus centras. Gavęs pasiūlymą, J. Laivys prisiminė, kad dar 1998 m. buvo sukūręs baigiamąjį darbą VDA tekstilės katedroje, ironiškai taip pat pavadintą „Bambos veltinys“. Kūrybinis sutapimas tapo pretekstu ne tiek objektų mainams, kiek simboliniam veiksmui – žaidimui su kūrinio gyvenimo ir mirties ciklais. Burokas nusprendė savo kūrinį palaidoti J. Laivio 2015 m. įkurtose MKK. „Autopoezis bambos veltinys“ buvo sudegintas – ugnis čia veikė kaip dvigubas gestas: ir sunaikinimo, ir išlaisvinimo. Kapavietės prižiūrėtoju tapo pats J. Laivys, kurio kūrinį – šįkart visiškai pažodžiui – sugraužė kandys. Šis neįprastas, bet taiklus palaidojimas byloja kad kai kurios idėjos – ypač meninės – gyvena savarankiškai. Jos klajoja ore, atsitrenkia viena į kitą, kartais kartojasi ar net atgimsta po mirties. Kai kurios lieka kaip pelenai kapinėse ar veltinio dulkės. Todėl MKK negalima apibrėžti kaip kūrinio kolekcijos ar archyvo. Tai ne rinkinys, o sakralinė teritorija, į kurią kūriniai, autoriai ir ritualai ateina ar galbūt sugrįžta nežinia iš kur ir nežinia kaip. Jei meno kūrinių kapinės būtų kūrinys, jas būtų galima palaidoti MKK, bet jei kaip kūrinys jos būtų mirusios, nebūtų kur jų palaidoti.
