1999 m. rugpjūtį Juozas Laivys pakvietė savo Vilniaus dailės akademijos (VDA) studijų draugus į Plungę, kur apleistame ir taip ir nebaigtame statyti baseine buvo įgyvendinti konkrečiai vietai (site-specific) skirti kūriniai. Šis projektas veikė ne tik kaip kuratorinė ar organizacinė iniciatyva, bet ir kaip kolektyvinio kūrybinio lauko situacija, kurioje pats iniciatorius sąmoningai atsisakė distancijos tarp organizatoriaus ir menininko vaidmenų, įsitraukdamas į bendrą veiksmą kaip vienas iš dalyvių.
Šiame kontekste sukurtas kūrinys „Tramplynas“ yra vienas iš plenero metu atsiradusių darbų, priskiriamas Kleopo draugijai. Jį galima interpretuoti kaip laikiną, situatyvų objektą, kurio ontologija tiesiogiai priklauso nuo apleistos architektūrinės infrastruktūros būklės. Kūrinys neegzistuoja kaip autonomiškas objektas klasikine prasme – jis veikia tik kaip santykis tarp medžiagos, erdvės ir žiūrovo kūniško įsitraukimo.
Formalioji jo struktūra sudaryta iš raudonai ir mėlynai dažytos lentos, padėtos ant trijų plytų šalia tuščio baseino krašto. Pats baseinas, kaip nebaigtos modernistinės infrastruktūros liekana, tampa ne tik fizine aplinka, bet ir konceptualiu pagrindu, kuriame nebaigtumas veikia kaip pagrindinė reikšmės generavimo sąlyga. Baseino dugne išmėtytos plytos veikia kaip materialūs statybos proceso likučiai, liudijantys sustabdytą laiką ir nutrūkusią funkciją.
Lentos konstrukcija sukuria nestabilią pusiausvyrą: vienas jos galas pakeltas, kitas nuleistas, ant pastarojo padėta plyta. Šis minimalus gestas transformuoja objektą į potencialaus judesio aparatą – tramplyną, kuris vienu metu yra ir statinė skulptūra, ir galimo kritimo scenarijus. Tokiu būdu kūrinys veikia kaip liminali struktūra tarp žaidimo ir rizikos, tarp architektūrinės funkcijos imitacijos ir jos subversijos. Jis įveda kūną ne kaip stebėtoją, bet kaip numanomą įvykio dalyvį, nors pats įvykis niekada nebūtinai realizuojamas.
Ant baseino sienos kabantys iš laikraščių išlankstyti galvos apdangalai įveda papildomą socialinį ir istorinį sluoksnį, kuris referuoja į XX a. pabaigos darbininkų kasdienybės materialią kultūrą. Šie objektai ne reprezentuoja istoriją, bet ją „užlaiko“ erdvėje kaip trapų buities pėdsaką, įrašydami darbą, remontą ir laikino prisitaikymo praktiką į bendrą erdvinę kompoziciją.
Šią struktūrą pratęsia ant baseino sienos nupieštas mažas „žmogeliukas“, kurio akyse įmontuotos sudužusios elektros lemputės. Šis elementas veikia kaip redukuotas subjektyvumo modelis – regėjimas čia nebe funkcionuoja kaip suvokimas, o kaip pažeista, fragmentuota šviesos ir tamsos įtampa. Priešingoje sienoje esantis užrašas „O TU ?“ įveda tiesioginę intersubjektyvią interpelaciją, kuri destabilizuoja visą kompoziciją ir atveria ją kaip klausimą be stabilaus atsakymo. Tokiu būdu visa erdvė pradeda veikti kaip vientisa, bet viduje skilusi instaliacinė sistema, kurioje atskiri elementai išlaiko autonomiją, tačiau kartu formuoja bendrą semantinį lauką.
Nors „Tramplynas“ gali būti identifikuojamas kaip atskiras objektas, jis tuo pačiu metu yra neatskiriamas nuo kitų vietoje atsiradusių intervencijų ir tampa fragmentu platesnėje kolektyvinėje erdvinėje ekspresijoje. Kūrinys egzistuoja kaip santykių tinklas tarp individualių gestų, vietos materialumo ir atsitiktinių įvykių. Netgi atidarymo metu vykęs saulės užtemimas retrospektyviai įgyja simbolinę reikšmę, sustiprindamas šio projekto laikinumo, ribinių būsenų ir percepcinio nestabilumo dimensijas.
Šiuo požiūriu „Tramplynas“ nėra tik objektas ar instaliacija – tai situacija, kurioje architektūrinė likutinė erdvė, meninis gestas ir atsitiktinumas susilieja į vieną trumpalaikį, bet konceptualiai tankų įvykį. Kūrinys priskiriamas vyriškosios lyties kategorijai, akademiniam periodui ir Objektų sekcijai, nors savo struktūra ir veikimo logika artėja prie instaliacijos ir situacinio meno praktikų. Jis buvo eksponuotas tik vieną kartą, tačiau teoriškai gali būti rekonstruojamas kaip situacinis modelis. Pavadinime fiksuojamos dvi raidės „A“. Tai kūrinys, kurio atžvilgiu autorius deklaruoja ambivalentišką santykį, priskirdamas jį darbams, kuriuos norėtų pamiršti – ir būtent ši įtampa tarp buvimo ir ištrynimo tampa esmine jo teorine verte.
