„Žmogeliukas“ – 1999 m. sukurtas ankstyvas Juozo Laivio darbas, atsiradęs apleisto ir taip ir nebaigto statyti baseino erdvėje Plungėje vykusio menininkų plenero metu. Maždaug 120 cm dydžio piešinys vaizdavo schematišką, į žmogų panašią figūrą, kurios akyse buvo įsuktos sudužusios elektros lemputės. Kūrinys buvo realizuotas spontaniškai ir gana greitai, tačiau tuo metu autoriui paliko stiprų įspūdį. Jaunas kūrėjas šį darbą suvokė kaip galimą naujos kūrybinės krypties pradžią – jis svarstė apie trafaretinių žmogeliukų ciklą viešosiose erdvėse, kuris galėtų plėstis nuo Plungės iki kitų miestų ar net tarptautinio konteksto.
Tuo metu autorių traukė idėja kurti lengvai atpažįstamus ženklus miesto aplinkoje – figūras, papildytas trumpomis deklaracijomis ar konceptualiais komentarais. Tokia strategija siejosi su viešosios erdvės kaip alternatyvios galerijos suvokimu ir jaunatvišku noru įsiterpti į kasdienę urbanistinę aplinką. Vis dėlto šis kūrybinis impulsas gana greitai išblėso ir taip ir netapo nuoseklia praktika. „Žmogeliukas“ liko vieninteliu tokio pobūdžio piešiniu, egzistuojančiu daugiau kaip neišsipildžiusios meninės krypties pėdsakas.
Retrospektyviai intriguoja faktas, kad būtent 1999 m. Didžiojoje Britanijoje pradėjo ryškėti Banksy vardas, o vienu svarbiausių ankstyvųjų jo darbų tapo freska „The Mild Mild West“. Tuo metu Juozas Laivys šio menininko dar nežinojo, todėl vėlesnė paralelė atrodo beveik paradoksali. Pats autorius šiandien į šį sutapimą žvelgia su ironija ir net tam tikru palengvėjimu – jis džiaugiasi, kad nepradėjo sistemingai piešti savo trafaretinių žmogeliukų viešosiose erdvėse. Tokia refleksija leidžia kūrinį interpretuoti ne tik kaip ankstyvą gatvės meno impulso variantą, bet ir kaip situaciją, kai potenciali kūrybos kryptis sąmoningai nutrūksta dar prieš tapdama identitetu.
Vizualiniu požiūriu „Žmogeliukas“ balansavo tarp naivaus piešinio, graffiti estetikos ir konceptualios instaliacijos elemento. Sudužusios elektros lemputės figūros akyse kūrė keistą įtampą tarp gyvybės ir neveiksnumo: šviesos šaltinis čia jau nebešviečia, tačiau vis dar išlieka regėjimo metafora. Figūra tampa tarsi aklu stebėtoju arba neveikiančios sąmonės ženklu industrinės griūties aplinkoje. Kadangi piešinys buvo sukurtas apleistame baseine, jo santykis su architektūrine erdve buvo neatsiejama kūrinio dalis – žmogeliukas veikė kaip laikinas teritorijos gyventojas, trumpam įrašytas į nebaigtos modernybės peizažą.
Šis darbas taip pat svarbus kaip liudijimas apie ankstyvą autoriaus santykį su efemeriškumu ir neišsipildžiusiomis meninėmis strategijomis. Kūrinys nebuvo tęsiamas, nevirto serija ar metodu, tačiau išliko kaip vienkartinis gestas, atskleidžiantis jauno autoriaus norą ieškoti savo kalbos už akademinės sistemos ribų.
Kleopo draugijoje „Žmogeliukas“ laikomas vyriškosios lyties kūriniu, priklausančiu akademiniam periodui ir Piešimo sekcijai. Viešai jis pasirodė vieną kartą, pavadinime turi vieną raidę „A“, o pagal 5p taisyklę yra priskiriamas kūriniams, kuriuos autorius norėtų pamiršti.
