2001 m. nacionalinės televizijos reportaže Juozas Laivys pasirodė prisistatydamas Vilniaus mėgėjų klubo nariu. Balandžio 1-ąją parodytame siužete jis demonstratyviai pasisakė prieš „paminklų darkymą“ — šiuo atveju prieš funikulieriaus įrengimą ant Gedimino kalno. Kaip alternatyva turistinei infrastruktūrai buvo pasiūlyta paprastesnė, ir tikėtina, tvaresnė paslauga: turistus į kalną tiesiog užnešti. Paslauga realizuota vienintelį kartą — reportažą kūrusiam LRT žurnalistui.
Nors akcija truko vos akimirką, ji ilgam nugulė Kleopo draugija archyvuose kaip pakankamai keistas saviraiškos epizodas — tarp socialinės intervencijos, balandžio pirmosios pokšto ir ankstyvojo viešųjų ryšių performanso. Šiandien kūrinys įdomus ne tiek dėl savo gesto, kiek dėl netyčia užfiksuotos aplinkos: medžiais apaugusios Gedimino kalno papėdės. Aplinka čia tampa kone svarbesniu dokumentu nei pati akcija. Foninis vaizdas atrodo beveik archeologiškas: dar medžiais apaugęs Gedimino kalnas liudija miesto būklę iki šlaitų avarijų ir reprezentacinio kraštovaizdžio pertvarkymo. Iš laiko perspektyvos galima suprasti kad Vilniaus mėgėjų klubas galimai palaidotas amžiams po kalno nuošliaužomis.
Vėlėliau iš reportažo metu darytų nuotraukų autorius iškarpė Gedimino kalno ir medžių fragmentus, kai savo kūrinio post produciją, ar ji atlaikys laikmečius ir pasirodys kaip kūrinys parodoje nėra žinoma.
Pats autorius kūrinį priskiria tiems darbams, kuriuos būtų linkęs pamiršti. Gedimino funikulierius yra akcijų sekcijai priklausantis Kleopo draugijos narys.
