Balerinos portretas
Kaip matyti iš išlikusios dokumentacijos (fotografė A. Jurgelionytė), 2001 m. balandžio 19 d. Juozas Laivys lankėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Prancūzų kalbos kabinete padarytame kadre jis užfiksuotas kartu su baleto klasės mokine, kurios vardas ir pavardė dar ir šiandien nėra žinoma nuotraukos siužeto sumanytojui. Fotografija buvo sukurta ruošiantis Studentų meno dienoms Vilniaus dailės akademijoje, tačiau ilgainiui jos reikšmė nutolo nuo pirminio konteksto.
Iš pirmo žvilgsnio tai keistoka portretinė kompozicija. Du žmonės stovi prieš objektyvą ir leidžiasi fotografuojami ganėtinai neiprastoje kompozicijoje. Didžiausias šio darbo paradoksas tas, kad fotografijoje nėra nė vieno tikro portreto. J.L. atpažytamas kaip konkretus asmuo, o mokinė – nors ir matoma – lieka visiškai nežinoma ar nepažystama J.L. Jis negali pasakyti jos vardo žiūrovui nes nežino jos vardo, nežino biografijos, ateities ar dabarties gyvenimo aplinkybių. Portretas tradiciškai skirtas žmogui įamžinti, tačiau šiuo atveju fotografija išsaugo ne tapatybę, o jos nežinojimo paslaptį.
Kaip prisimena nuotraukos siužeto sumanytojas J.Laivys, sudėtingiausia buvo ne pats fotografavimas, o leidimo jam gavimas. Situaciją išsprendė mokytoja, pasiūliusi pačiam susitarti su mokine. Menininkas prieš pamoką kreipėsi į koridoriuje stovinčias dešimtokes ir paklausė, ar kuri nors sutiktų vienai fotografijai pastovėti ant jo sulenkltos kojos. Po kelių minučių fotografija buvo padaryta ir jų keliai išsiskyrė.
Tikėtina, kad tuo metu tai buvo visiškai nereikšmingas įvykis pagrindinei jo dalyvei. Tačiau būtent tokie nereikšmingi įvykiai kartais įgauna netikėtą vertę. Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, fotografija išlieka, o jos dalyvių gyvenimai skleidžiasi kažkur už kadro ribų. Žiūrint į atvaizdą šiandien, kyla klausimas ne tik apie tai, kas yra matoma, bet apie tai, kas lieka nežinoma.
Šia prasme kūrinys gali būti suvokiamas kaip neįvykęs portretas. Jaunos balerinos portretas be autoriui žinomos istorijos. Portretas žmogaus, kurio tapatybė fotografijos viduje taip ir neatsiveria. Meno istorijoje portretas dažniausiai siejamas su atminimu, statusu ar reprezentacija. Jis leidžia prisiminti konkretų žmogų. Čia vyksta priešingas procesas. Nesvarbu kiek praeina laiko, nedėdami pastangų mes nieko taip ir nesužinome apie fotografijoje esančią figūrą. Atvaizdas išlieka, tačiau žmogus stovintis ant kojos taip ir lieka nepažystama fikcija kurią žiūrovas užsipildo pagal savo vaizduote.
Ši fotografija kalba ne tiek apie konkretų susitikimą, kiek apie fotografijos ribotumą. Ji primena, kad fotografija negali išsaugoti žmogaus. Ji išsaugo tik jo paviršių, trumpą akimirką ir šviesos pėdsaką. Visa kita – vardas, mintys, likimas, patirtys – lieka už vaizdo ribų. Kiekvienas portretas tam tikra prasme yra neišsipildęs pažadas priartėti prie kito žmogaus.
Autorius neatmeta galimybės ateityje kreiptis į M. K. Čiurlionio menų mokyklos archyvą ir pabandyti nustatyti fotografijoje esančios mokinės tapatybę. Jei tai pavyktų, būtų galima po daugiau nei dvidešimties metų pakartoti šį kadrą. Tačiau toks gestas ne tiek atkurtų praeitį, kiek parodytų jos negrįžtamumą. Net jei fotografijoje esantys žmonės vėl atsistotų toje pačioje pozoje, tai jau būtų kiti žmonės, turintys kitą patirtį, kitą laiką ir kitą gyvenimo istoriją.
Galbūt todėl šio kūrinio centre yra ne pati fotografija, o tarpas tarp dviejų galimų fotografijų – tos, kuri buvo padaryta 2001 metais, ir tos, kuri galbūt kada nors bus padaryta ateityje. Tarp jų telpa visas nematomas gyvenimas.
Šiandien Kleopo draugijos archyve saugoma akcijos dokumentacija. Autorius jos neparduoda, tačiau yra linkęs kaškam padovanoti. Kūrinys taip pat siejasi su Polio Gogeno portretų sekcija, planuojama pristatyti 2028 metų rudenį.
Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, šis darbas kalba apie vieną keisčiausių fotografijos savybių – gebėjimą paversti nepažįstamą žmogų atminties objektu. Kuo mažiau apie jį žinome, tuo daugiau vietos atsiranda vaizduotei. Tokiu būdu nežinoma baleto klasės mokinė tampa ne konkrečiu asmeniu, o visų žmonių, kuriuos gyvenime sutinkame tik vieną kartą, figūra.
