Vandens filtras
Parodoje, kurios pavadinimo nebuvo arba tiesiog autorius nebeasimena 2000 m. vasario 21 d. 21.30 val. galerijoje „Padvalas“ (Latako g. 2, Vilnius), šalia kitų Juozo Laivio kūrinių buvo eksponuotas ir raudonas plastikinis kriauklės ar vonios sietelis. Objektas buvo įstatytas į sienoje esančią nišą, o po juo ranka užrašytas pavadinimas – Vandens filtras.
Visa kita nėra aišku.
Autorius neprisimena, kodėl šį daiktą eksponavo. Neprisimena nei idėjos, nei motyvacijos, nei aplinkybių, kurios būtų leidusios kūrinį susieti su kokiu nors nuosekliu kūrybiniu sumanymu. Gali būti, kad jokio sumanymo ir nebuvo. Parodoje tiesiog trūko darbų, ant sienos liko tuščia vieta, o po ranka pasitaikė vandens filtras.
Dažniausiai meno istorija pasakojama kaip sėkmingų idėjų istorija. Kūriniai aiškinami remiantis jų koncepcijomis, intencijomis, poveikiu ar vieta bendrame autoriaus kūrybos kontekste. Tačiau beveik kiekvieno menininko biografijoje egzistuoja ir kita kūrybos teritorija – darbai, kurie atsirado ne iš kūrybos, o iš atsitiktinumo; ne iš įsitikinimo, o iš abejonės; ne iš idėjos pertekliaus, o iš jos stokos. Dažniausiai jie lieka nepastebėti, neišsaugoti arba sąmoningai ištrinami iš kūrybinės atminties.
„Vandens filtras“ priklauso būtent šiai kategorijai.
Galbūt tai nesėkmingas kūrinys. Tačiau nesėkmė mene nėra priešingybė sėkmingai kūrybai. Priešingai – ji yra viena iš jos sąlygų. Kūrybinis procesas visada pagamina daugiau galimybių, nei jų gali būti įgyvendinta, daugiau bandymų, nei jų gali būti pateisinta. Šiuo požiūriu nesėkmingi darbai nėra kūrybos pakraščiai. Jie yra jos pagrindas, nematoma dalis, ant kurios laikosi visi vėliau pripažinti ir sėkmingi kūriniai.
Todėl „Vandens filtrą“ galima suvokti ne kaip objektą, bet kaip kūrybinės sistemos spragą – momentą, kai menininkas nebeturi ar dar neturi ką pasakyti, tačiau vis dalyvauja meno procese. Tokiais atvejais kūrinį sukuria ne jo idėja, o situacija. Ne koncepcija pasirenka objektą, bet objektas pats patenka į ekspoziciją. Tarsi daiktas trumpam perimtų autoriaus funkciją.
Šio darbo vertė slypi ne tame, ką jis reiškia, bet tame, kad jis priešinasi reikšmei. Jis atsisako tapti simboliu, metafora ar žinute. Tai kūrinys, kuris nesistengia būti svarbus. Ir būtent dėl to jis tampa įdomus. Jis primena, kad meno kūrinio egzistavimas nebūtinai prasideda nuo idėjos. Kartais pirmiausia atsiranda daiktas, vieta ir aplinkybės, o prasmė – jeigu apskritai atsiranda – susiformuoja gerokai vėliau.
Šiandien pats objektas yra dingęs. Kleopo draugijoje saugoma tik jo dokumentacija. Išliko ne kūrinys, o faktas, kad kūrinys kažkada buvo. Šia prasme „Vandens filtras“ tampa paradoksaliu darbu: jo materialus pavidalas išnyko, tačiau neapibrėžtumas, dėl kurio jis atsirado, išliko.
Autorius yra užsiminęs, kad tai vienas iš kūrinių, kuriuos norėtų pamiršti. Tačiau kūrybos istorijoje būtent tokie darbai dažnai pasirodo esantys atkakliausi. Jie neįsitvirtina kaip šedevrai, netampa kūrybos viršūnėmis, tačiau išlieka kaip klausimai, į kuriuos niekada nebuvo atsakyta.
Galbūt todėl „Vandens filtras“ šiandien atrodo ne kaip kūrinys apie vandens ar meno filtravimą. Jis atrodo kaip kūrinys apie atsitiktinumą, apie nepavykusias idėjas, apie tuščią vietą ant sienos ir apie tai, kad kartais meno istoriją formuoja ne tik tai, ką menininkas norėjo pasakyti, bet ir tai, ko jis taip ir nesugalvojo.
2023 06 19
