Variklis ir kaulas
„Variklis ir kaulas“ – magistrantūros studijų laikotarpiu sukurtas Juozo Laivio eksperimentinis kūrinys, kuriame buvo sujungtas senam automobiliui „Volga“ priklausęs valytuvų variklis ir prie jo judančiosios dalies pritvirtintas tikras žmogaus šlaunikaulis. Variklį autorius gavo iš draugų, dirbusių Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mechanikos fakultete. Jis buvo išmontuotas iš fakultetui priklausiusio, jau nurašyto automobilio.
Pasitelkdamas mechaninį judesį, kūrinyje autorius tyrinėjo žmogaus kūno, technologijos ir kontrolės santykį. Judantis kaulas buvo savotiškai prilyginamas automobilio valytuvų veikimui, taip keliant klausimą apie galimybę išoriškai veikti, reguliuoti ar net valdyti žmogaus kūną. Kūrinys balansavo tarp inžinerinio eksperimento, skulptūros ir konceptualios metaforos.
Kūrinio istorija neatsiejama nuo jo sukeltos institucinės reakcijos. 2001 m. sausio 18 d. Vilniaus dailės akademijos rudens semestro peržiūroje eksponuotas darbas tapo priežastimi, dėl kurios autorius buvo paprašytas pateikti oficialų pasiaiškinimą akademijos administracijai. 2001 m. sausio 31 d. rašte VDA prorektoriui Juozui Palaimai Laivys nurodė, kad kūrinyje panaudotą žmogaus šlaunikaulį buvo radęs 1999 m. VDA naujųjų rūmų šiukšliadėžėje. Reaguodamas į pastabą, jog kaulą buvo galima tiesiog nulipdyti, autorius lakoniškai atsakė: „sutinku, bet tada būtų buvęs jau kitas reikalas.“
Šiandien pats kūrinys laikomas dingusiu. Todėl išlikęs pasiaiškinimas įgyja savarankišką reikšmę ir gali būti suvokiamas kaip savotiška kūrinio posprodukcija – dokumentinis jo egzistavimo pėdsakas. Šis archyvinis dokumentas liudija ne tik patį objektą, bet ir jo sukeltą etinę bei institucinę diskusiją, pratęsdamas kūrinio gyvenimą už materialios formos ribų.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Kadangi originalus objektas neišliko, autorius svarsto galimybę jam pastatyti kenotafą Meno kūrinių kapinėse. Tokiu atveju kenotafas taptų ne tik dingusio kūrinio atminimo ženklu, bet ir simboliniu jo palaidojimu.
