TE-LE-VIZIJA

2001
akcija
Kleopo draugijos kolekcija

„Te-le-vizija“ buvo sukurta 2001 metais Studentų meno dienoms – renginiui, kuriame Vilniaus dailės akademijos studentai pristatydavo ne studijų užduotis ar baigiamuosius darbus, bet savarankiškas menines iniciatyvas.

Akcijos metu Juozas Laivys kartu su kursioku Raimundu Krukoniu nuvyko į Vilniaus Lazdynų rajoną. Menininkas atsinešė televizorių, paguldė jį ant žolės priešais Vilniaus televizijos bokštą ir, atsigulęs šalia, stebėjo bokšto atspindį išjungto televizoriaus ekrane. Raimundas Krukonis šį veiksmą fotografavo. Televizorius nerodė jokios transliacijos – vienintelis jame matomas vaizdas buvo tikras televizijos bokšto atspindys.

Šis paprastas gestas pakeitė įprastą technologijų veikimo logiką. Paprastai televizijos bokštas perduoda signalą televizoriui, o žmogus stebi ekrane transliuojamą vaizdą. Šiame kūrinyje televizorius nukreipiamas į savo paties transliacijos šaltinį. Ekranas nebepriima informacijos – jis tampa veidrodiniu paviršiumi, kuriame atsispindi pati televizijos infrastruktūra.

Kūrinys atsirado tuo metu, kai skaitmeninės technologijos dar tik pradėjo keisti vaizdų vartojimo įpročius. Tačiau jo tema nėra technologinė pažanga. Veikiau tai bandymas pasiūlyti kitokį žiūrėjimo scenarijų – vietoje nuolat kintančių televizijos vaizdų stebėti beveik nekintantį, paties autoriaus sukomponuotą vaizdą. Televizorius čia tampa ne transliavimo priemone, o kasdieniu objektu, kuriam laikinai suteikiama kita paskirtis.

Kodėl kūrinys pavadintas „Te-le-vizija“, autorius šiandien nebeprisimena. Vis dėlto žodžio suskaidymas atspindi Laivio kūrybai būdingą laisvą santykį su kalba, kai pavadinimas tampa ne kūrinio paaiškinimu, o savarankiška jo dalimi.

Žvelgiant retrospektyviai, „Te-le-vizija“ žymi ankstyvą autoriaus domėjimąsi medijų objektų funkcijos perkėlimu. Kūrinio reikšmė atsiranda ne transformuojant patį daiktą, bet pakeičiant jo naudojimo situaciją. Šis principas būdingas daugeliui akademinio laikotarpio darbų, kuriuose minimali intervencija leidžia kasdienį objektą suvokti kaip konceptualų meno kūrinį.

Įdomu, kad praėjus keleriems metams autorius netikėtai aptiko idėjinių ir vizualinių sąsajų su 2007 m. Valentino Klimašausko ir Vytauto Michelkevičiaus kuruota rubrika „Asteroido balsas“, publikuota internetiniame žurnale „Balsas“. Ši medijų kultūros rubrika nagrinėjo audiovizualinį meną, futurizmą ir medijų teoriją. Nors Juozo Laivio akcija joje nebuvo minima ir jokio tiesioginio ryšio tarp šių projektų nebuvo, vienas rubrikos plakatas autoriui pasirodė turintis netikėtą vizualinį ir idėjinį artumą su ankstesne akcija. Plakatas buvo išsaugotas Kleopo draugijos archyve kaip savotiškas panašumų artefaktas. Tokie atsitiktiniai sutapimai šiame kataloge suprantami ne kaip įtakų įrodymai, bet kaip kūrybinės atminties ženklai, leidžiantys naujai perskaityti ankstyvuosius darbus.