2002
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Avis“ – vienas spontaniškiausių ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio kūrinių. Objektas buvo išpjautas siaurapjūkliu iš medžio atliekos per kelias minutes, autoriui dirbant Lietuvos kino studijoje prie dekoracijų ir butaforijų gamybos. Tai ne ilgai brandintas sumanymas, o greitas techninių įgūdžių išbandymas, atsiradęs tiesiog darbo proceso metu.
Siluetas atitinka įprastus dekoratyvinės taikomosios dailės principus. Kūrinys negriauna tradicinės estetikos ir nesiekia konceptualios provokacijos. Priešingai – jis sąmoningai išlieka paprastas, atpažįstamas ir beveik suvenyriškas. Dėl šios priežasties Kleopo draugijoje jis registruotas kaip vienas iš nedaugelio nekonceptualių Juozo Laivio kūrinių.
Kodėl autorius nusprendė išpjauti būtent avį, šiandien jis nebeprisimena. Tačiau retrospektyviai šis objektas įgauna netikėtą biografinį atspalvį. Praėjus septyneriems metams, persikėlęs gyventi į vienkiemį Narvaišių kaime, Juozas Laivys daugiau kaip per dešimtmetį užaugino kelis šimtus avių. Ankstyvasis medinis siluetas netikėtai tampa savotiška būsimos gyvenimo krypties nuojauta, nors jo sukūrimo metu tam nebuvo jokios sąmoningos intencijos.
Šis sutapimas būdingas ir platesniam autoriaus kūrybos kontekstui. Ne viename ankstyvajame darbe vėlesnė biografija tarsi sugrįžta į kūrinį ir suteikia jam prasmių, kurių iš pradžių jame nebuvo. Tokiais atvejais pats laikas tampa savotišku bendrakūrėju.
Po keleto metų objektas buvo padovanotas draugui Martynui B. Tai vienas iš tų retų Juozo Laivio darbų, kuriuose meninė intencija beveik pasitraukia į antrą planą, užleisdama vietą pačiam atsiradimo faktui. Tik po daugelio metų paaiškėja, kad šiame, regis, atsitiktiniame objekte jau slypėjo būsimos autoriaus biografijos kontūrai. Galaudus įsiklausimas į kūrinius dabartyje gali būti paaiškinamas kaip ateities nuspėjamumas.
