Palubės
2004
instaliacija
Kleopo draugijos kolekcija
„Palubės“ – viena iš šešių instaliacijų, kurias Juozas Laivys sukūrė 2004–2005 metais studijuodamas Nacionalinėje Liono aukštojoje dailės mokykloje. Kūrinys buvo specialiai sukurtas parodai „Antichambre“ („Prieškambaris“) ir egzistavo kaip konkrečiai vietai pritaikyta instaliacija.
Pagrindinis kūrinio veiksmas vyksta virš šviesos šaltinio – erdvėje, kurios lankytojas beveik nemato. Menininkas intervenciją atlieka ne apšviestoje galerijos dalyje, bet už šviesos ribos, tarsi nukreipdamas žvilgsnį į vietą, kuri paprastai lieka nepastebima. Tokiu būdu instaliacija tampa nuoroda į paribio situacijas – į tai, kas egzistuoja šalia matomos tikrovės, tačiau retai tampa dėmesio objektu.
Kūrinyje svarstomas ne tik architektūros, objekto ir šviesos santykis, bet ir platesnė matomumo problema. Kur baigiasi regima erdvė? Ar tai, kas lieka už šviesos šaltinio, automatiškai nustoja egzistuoti? Šie klausimai nėra sprendžiami – jie tik perkeliami į pačią instaliacijos struktūrą.
Tam tikra prasme kūrinys polemizuoja ir su romantine pasaulėjauta. Romantizmui būdingas įsitikinimas, kad už horizonto, už saulėlydžio ar už regimo pasaulio slypi kita, gilesnė tikrovė. Juozas Laivys šios idėjos neiliustruoja, tačiau subtiliai ją pasitelkia kaip mąstymo modelį. Veiksmas, atliekamas už šviesos šaltinio, tampa nuoroda į erdvę, kuri egzistuoja greta matomo pasaulio, bet niekada iki galo neatsiveria.
Neatsitiktinai kūrinį lydi retorinis klausimas: ar žmogus saulei meta šešėlį? Iš pirmo žvilgsnio jis skamba paradoksaliai, tačiau iš tiesų kviečia permąstyti žmogaus vietą pasaulyje. Ar šešėlis priklauso tik objektui, ar ir pačiam žvilgsniui? Ar matome tik tai, ką apšviečia šviesa, ar ir tai, kas lieka už jos ribų?
Retrospektyviai žvelgiant, „Palubės“ išsiskiria visoje ankstyvojoje Juozo Laivio kūryboje. Čia beveik nebelieka kasdienių objektų transformacijų, būdingų ankstesniems darbams. Vietoj jų atsiranda architektūra, šviesa ir pati erdvė kaip meninės minties medžiaga. Tai vienas pirmųjų autoriaus kūrinių, kuriame svarbiausiu objektu tampa ne daiktas, o pati situacija.
Kaip ir daugelis vietai sukurtų instaliacijų, „Palubės“ po parodos nebeišliko. Šiandien kūrinys egzistuoja fotografijose, prisiminimuose ir jį lydinčiame tekste. Įdomu tai, kad asociacija su saulėlydžiu ir platesnė filosofinė interpretacija atsirado gerokai vėliau nei pati instaliacija. Tai dar kartą patvirtina vieną nuolat pasikartojančių Juozo Laivio kūrybos principų – kūrinio prasmė nėra baigta jo sukūrimo momentu. Ji gali formuotis ir keistis praėjus dešimtmečiams, kai pats autorius į savo darbus ima žvelgti jau iš visai kitos laiko perspektyvos.
