„Točka vazvrata“ – specifinis Tapybos katedrai sukurtas kūrinys, kurį pats autorius būtų linkęs „palaidoti“. Pavadinimas užrašytas lietuviškomis raidėmis, tačiau jo tikroji reikšmė atsiskleidžia rusų kalba – „Точка возврата“, reiškiančia „grįžimo tašką“. Ši frazė metaforiškai nurodo paskutinį momentą, kai dar įmanoma apsispręsti, sustoti ar sugrįžti į pradžią – į būseną, kai dar nieko nebuvo įvykę. Tai galima palyginti su upe: nuplaukus iki vidurio pasiekiamas taškas, nuo kurio iki abiejų krantų lieka vienodas atstumas, tačiau judant pirmyn grįžimas į pradinį krantą tampa vis sudėtingesnis.
1999 metais, kai kūrinys buvo sukurtas, slavizmai pavadinimuose nekėlė nuostabos – panašiai kaip šiandien anglicizmai. Tai buvo pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos dešimtmetis, kurio kultūriniai ir kalbiniai sluoksniai natūraliai atsispindėjo viešojoje erdvėje bei mene. Todėl kūrinio pavadinimas tampa ir tam tikru savo laikmečio ženklu. Vis dėlto, žvelgiant iš 2026 metų perspektyvos, pastarųjų metų politinių įvykių kontekste jis skamba gerokai kitaip – net keistai. „Grįžimo taško“ kaip ribos ar savotiškos raudonosios linijos akcentavimas šiandien neišvengiamai įgauna papildomų interpretacijų.
Kūrinys iš esmės buvo eksponuojamas neužbaigtas. Jį turėjo sudaryti šešių spalvų 15 660 taškų sistema, generuojama Rubiko kubo sukimo metu. Kubą laikant viena plokštuma į viršų ir paeiliui sukant kiekvieną iš keturių šoninių plokštumų, viršutinėje dalyje nuolat susidaro vis naujos devynių kubelių kombinacijos. Po daugiau nei 1000 sukimų kombinacija sugrįžta į pradinę padėtį. ( tai galima patikrinti bet šiuo metu kairašomas šis tekstas autorius tiesig to tiksliai neatsimena). Šiame kūrinyje akcentas dedamas ne į spalvas o į jų kombinacijas ir tai jog tam tikru sukinėjimo momentu pasiekiamas „grįžimo taškas“ – būsena, kai tiek sukant pirmyn, tiek atgal vienodą skaičių kartų būtų gaunamas tas pats vienos spalvos kvadratas.
Šis kūrinys liudija autoriaus polinkį į numerologiją ir struktūrines skaičių sekų sistemas. Grįžimo taško ar sustojimo momento idėja vėliau buvo plėtojama ir kituose darbuose, tarp jų – kūrinyje „Nepanaudotas bilietas į Venecijos bienalę“ (2001). Skaičių svarba, tiksliau – manipuliavimas jų sekomis ir sistemomis, išlieka aktualus ir menininko 2021 metais apgintoje disertacijoje.
Menotyriniu požiūriu „Točka vazvrata“ gali būti interpretuojamas kaip konceptualus santykio su tapyba ir vaizdo konstravimo tyrimas, kuriame svarbiausiu elementu tampa ne pats procesas, o spalvinių pokyčių sistema ir jų kuriama vizualinė struktūra. Kūrinys remiasi savotiška šiuolaikinio puantilizmo logika – vaizdas čia formuojamas iš atskirų taškų, kurių kombinacijos nuolat kinta, tačiau kartu išlaiko vidinį matematinį ritmą. Autoriui svarbi ne ekspresyvi tapybos gestika, bet racionali spalvos organizacija, leidžianti tapybą suvokti kaip skaičių, sekų ir pasikartojimų lauką. Paradoksalu, kad šiandien iš kūrinio yra išlikusi tik nespalvota bakalauro baigiamojo darbo fotografija kurioje spalva mažai dominuoja
