Televizorius išjungimo momentu
Kūrinys sukurtas trečio kurso pavasario semestro peržiūroms. Norint suprasti jo atsiradimo aplinkybes, verta prisiminti XX a. pabaigos televizijos technologijas. Tuo metu dauguma televizorių buvo kineskopiniai (CRT). Jų ekranai veikė katodinių spindulių vamzdžio principu: elektronų patranka siųsdavo dalelių srautą į fosforu padengtą ekrano paviršių, kuris, veikiamas elektronų, švytėdavo ir formuodavo vaizdą. Išjungus televizorių, vaizdas neišnykdavo akimirksniu – jis susitraukdavo į švytintį tašką ar liniją ir tik tada galutinai užgesdavo.
Šį trumpą, vos akimirką trunkantį procesą Juozas Laivys nusprendė nufilmuoti. Sulėtintai atkuriant medžiagą, juostoje išryškėjo trys aiškūs kadrai. Vieną jų – vidurinįjį – menininkas pasirinko kaip savarankišką kūrinį ir pavadino „Televizorius išjungimo momentu“. Sustabdytas kadras buvo rodomas televizoriaus ekrane, tarsi pratęsiant ir kartu paneigiant paties aparato funkciją.
Per fakulteto peržiūras kūrinys sukėlė nemažai diskusijų. Tarybos nariai ilgai svarstė, ar toks gestas gali būti laikomas meno kūriniu. Situacija pasikeitė tuomet, kai Monumentaliosios dailės katedros vadovas Romas Dalinkevičius pastebėjo, kad vaizdas jam primena atominio grybo siluetą. Po šios asociacijos abejonės dėl kūrinio meninio statuso tarsi išsisklaidė. Šis epizodas šiandien atrodo ne mažiau istoriškas nei pats kineskopinis televizorius ir primena laikotarpį, kai konceptualaus meno ribos akademinėje aplinkoje dar buvo aktyviai derinamos ir ginčijamos.
2007 metais kūrinys buvo eksponuotas Raimundo Malašausko kuruotoje parodoje Vilnius Is Burning, vykusioje Fondazione Sandretto Re Rebaudengo, Turin Italijoje. Parodoje kūrinys didesnio dėmesio nesulaukė, tačiau po šios parodos kaškaip mislingai dingo vaizdo įrašas, kuriame buvo užfiksuotas sustabdytas kadras. Šiuo metu vienintelė žinoma fotografija, dokumentuojanti kūrinio vaizdą, priklauso Kleopo draugijai. Kūrinys įtrauktas kaip Fotografijos sekcijos narys, neturintis raidžių „A“, ir gali būti parduodamas kaip autentiškas meno kūrinys. post produkcinė versija stop kadras su matomu kompiuterinio video plejerio ikonomis ekrane.
Menotyriniu požiūriu „Televizorius išjungimo momentu“ gali būti suvokiamas kaip technologinės vaizdo gamybos proceso sustabdymas ir pavertimas autonomišku vaizdiniu. Kūrinio pagrindas – ne vaizduojamas objektas, bet pats vaizdo atsiradimo ir išnykimo mechanizmas. Elektronų srauto fiksacija čia tampa abstrakčia forma, atsirandančia tarp veikiančios technologijos ir jos išsijungimo. Tai savotiška pereinamosios būsenos estetika, kai nykstantis signalas trumpam įgauna savarankišką vizualinę vertę.
Šis darbas organiškai įsilieja į ankstyvąjį menininko kūrybos laikotarpį, kuriam būdingas dėmesys sustojimui, laukimui ir laiko tėkmei. Jau šiame kūrinyje galima įžvelgti vėlesnėje kūryboje pasikartojančią pastangą užfiksuoti sunkiai apibrėžiamą momentą – ribą tarp įvykio ir jo pabaigos. Šios nuostatos vėliau atsiskleidžia kūrinyje Nr. 93 bei 2015 metais keturiolika metų startavusiai kūrybos suspendavimo operacijai, kur laikas tampa ne tik kūrinio tema, bet ir viena pagrindinių jo medžiagų. „Televizorius išjungimo momentu“ šiame kontekste gali būti skaitomas kaip ankstyva menininko pastanga sustabdyti ne tik vaizdą, bet ir trapią laiko akimirką.
2026 06 09
