Šiukšliadėžių kolekcija

2001–2002
fotografijų kolekcija
Kleopo draugijos kolekcija

Baigęs magistrantūros studijas Vilniaus dailės akademijoje, Juozas Laivys kuriam laikui nutolo nuo aktyvios meninės veiklos. Po intensyvaus studijų laikotarpio jis ieškojo ne tiek naujų kūrybos formų, kiek atsakymo į paprastą klausimą – kuo norėtų užsiimti gyvenime. Vienintelė tuo metu aiškiai susiformavusi mintis buvo ta, kad jam patinka sėdėti baruose.

Vieną vakarą Vilniaus „Seno kiemo užeigoje“ Laivys paklausė barmenės Eglės, ar būtų galimybė čia įsidarbinti. Po trumpo bandomojo laikotarpio jis tapo šios užeigos barmenu. Tuo metu autorius beveik nekūrė, aktyviai dalyvavo ALGA (Absoliučiai linksmo gėrimo akademijos) veikloje ir, kaip pats prisimena, tiesiog džiaugėsi gyvenimu.

Iš šio laikotarpio žinomas tik vienas kūrinys – „Šiukšliadėžių kolekcija“.

Dirbdamas bare Laivys bendravo su daugybe žmonių, kurie nuolat keliaudavo. Vietoj įprastų atvirukų ar suvenyrų jis jų prašydavo parvežti ne daiktus, o įvairiose šalyse nufotografuotų šiukšliadėžių vaizdus. Per maždaug devynis mėnesius susiformavo apie penkiasdešimties fotografijų kolekcija, sudaryta iš skirtingų žmonių kelionių.

Šis kūrinys savitai pratęsia magistrantūros baigiamojo darbo „Kelionė“ idėją. Jei ankstesniame darbe autorius pats pėsčiomis keliavo Lietuvos geležinkeliais, tai čia kelionė patiriama netiesiogiai – per kitų žmonių maršrutus ir jų atvežtus vaizdus. Kūrėjas pats nejuda iš vietos, tačiau jo archyvas nuolat plečiasi. Kelionė tampa ne fiziniu veiksmu, o kolekcionavimo procesu.

Šiandien „Šiukšliadėžių kolekcija“ atrodo reikšminga ir dėl kitos priežasties. Tai vienas pirmųjų darbų, kuriame aiškiai išryškėja Juozo Laivio domėjimasis kolekcionavimu kaip kūrybos metodu. Vėliau ši strategija taps svarbia Kleopo draugijos veiklos dalimi – joje kaupiami ne tik paties autoriaus kūriniai, bet ir įvairūs dokumentai, fotografijos, atsitiktinai aptikti objektai ar kitų žmonių perduoti artefaktai. Šiuo požiūriu „Šiukšliadėžių kolekcija“ gali būti laikoma viena ankstyviausių šios archyvinės logikos užuomazgų.

Kūrinys taip pat žymi kitą svarbų poslinkį – autorius pradeda kurti pasitelkdamas kitų žmonių veiksmus. Jis nefotografuoja pats, o inicijuoja situaciją, kurioje skirtingi žmonės, dažniausiai net nelaikydami savęs menininkais, tampa kūrinio bendraautoriais. Tokia bendradarbiavimo forma vėliau ne kartą pasikartos jo kūryboje.

Kleopo draugijos archyve kūrinys pažymėtas kaip parduodamas. Vis dėlto autorius yra linkęs manyti, kad svarbiausia šiame darbe nėra pati kolekcija, o jos principas. Todėl kiekvienas, nenorintis įsigyti originalios 2001–2002 metais surinktos kolekcijos, gali susikurti savąją – prašydamas draugų fotografuoti šiukšliadėžes kelionėse arba, šiandienos sąlygomis, keliaudamas po pasaulį skaitmeniniais žemėlapiais. Tokiu atveju būtų perimamas ne kūrinys, bet jo idėja.