Juozo Laivio karikatūra, kurią nupiešė R. S. ir po kuria pasirašė Andreas Koortaspiešinys, bendradarbiavimo akcija
Kleopo draugijos kolekcija
2002 metais Juozas Laivys ir estų menininkas Andreasas Koortas susitarė sukurti po kūrinį, kuriame kiekvienas pasirašytų ne savo, o kito autoriaus darbą. Susitarimas buvo paprastas, tačiau iš esmės kvestionavo nusistovėjusį ryšį tarp kūrinio, autoriaus ir parašo.
Andreasas Koortas specifine technika padengė kartono lakštą, ant kurio Juozas Laivys paliko savo parašą. Šį darbą Koortas pasiliko sau, eksponavo Lietuvos dailininkų sąjungos poilsiavietėje, kur tuo metu gyveno, o vėliau padovanojo Lietuvos dailininkų sąjungai.
Savo ruožtu Juozas Laivys paprašė pažystamo J. Basanavičiaus gatvės Palangoje piešėjo Redo S. nupiešti jo karikatūrą. Baigtą piešinį pasirašė Andreasas Koortas. Taip atsirado kūrinys „Juozo Laivio karikatūra, kurią nupiešė R. S. ir po kuria pasirašė Andreas Koortas“.
Šiame darbe autorystė išskaidoma į atskirus veiksmus. Vienas žmogus sukuria atvaizdą, kitas jį pasirašo, trečias inicijuoja visą situaciją ir suteikia jai kūrinio statusą. Nei piešinys, nei parašas savaime nėra pagrindinis kūrinio elementas. Esminė tampa tarpusavio sutartis, leidžianti suabejoti įprastu įsitikinimu, kad meno kūrinio autorystė visada sutampa su fiziniu jo sukūrimu.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šis darbas žymi ankstyvą Juozo Laivio posūkį link bendradarbiavimo kaip kūrybos metodo. Vėlesniuose projektuose autorius ne kartą atsisakys išskirtinės kūrėjo pozicijos, kūrinių atsiradimą grįsdamas susitarimais, mainais, kolektyviniais veiksmais ar kitų žmonių dalyvavimu. Šiame kontekste „Juozo Laivio karikatūra…“ tampa viena pirmųjų tokių strategijų.
Kūrinys taip pat primena, kad parašas mene nebūtinai patvirtina autorystę. Jis gali tapti savarankiška menine medžiaga, kurią galima perduoti, skolinti, sukeisti ar panaudoti kaip konceptualų įrankį. Tokiu būdu piešinys tampa ne karikatūros, bet autorystės portretu.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai ir laikomas vienu ankstyviausių darbų, kuriuose autorystė suvokiama kaip kolektyvinis susitarimas, o ne individualios kūrybos rezultatas. Praeityje siejasi su kūriniu NR 29, Nr 224 ir kt.
Komentaras;
is darbas sukurtas 2002 metais, kai Lietuvoje beveik niekas dar nekalbėjo apie reliacinę estetiką, kolektyvinę autorystę ar postprodukciją kaip apie kasdienę meninę praktiką. O čia visa tai jau vyksta labai natūraliai, be teorinių deklaracijų.
Kitaip tariant, šis kūrinys nėra apie karikatūrą. Jis yra apie parašo migraciją. Parašas čia tampa savotišku objektu, kuris atsiskiria nuo autoriaus ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Man atrodo, būtent taip šį darbą ir verta skaityti.
