2002
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
2002 metų rugsėjį Juozas Laivys buvo pakviestas dalyvauti Lietuvos dailininkų sąjungos organizuotame tarptautiniame plenere „Kitoks peizažas“, vykusiame Palangoje. Plenerą kuravo Ieva Dilytė. Tai buvo pirmasis tarptautinis renginys, kuriame daugiau nei prieš metus studijas baigęs menininkas dalyvavo kaip savarankiškas kūrėjas. Tuo metu tarptautiniai mainai Lietuvos meno studentams dar buvo menkai prieinami – „Erasmus“ programa Lietuvoje tik kūrėsi, todėl tokio pobūdžio patirtis daugeliui jaunų autorių prasidėdavo tik baigus studijas.
Plenero metu Laivys sukūrė keturis kūrinius. Vienas jų – „Druska“.
Kūrinį sudaro druskos kiekis, liekantis išgarinus vieną litrą Baltijos jūros vandens. Šis minimalus veiksmas jūros peizažą paverčia materialiu objektu. Vietoj įprasto kraštovaizdžio vaizdavimo autorius pasiūlo jo koncentratą – tai, kas lieka vandeniui išnykus. Peizažas čia suvokiamas ne kaip reginys, o kaip fizinė medžiaga.
Pirmą kartą darbas buvo eksponuotas dar nebaigto įrengti viešbučio „Palangos Vėtra“ vestibiulyje. Greta objekto buvo pateiktas autoriaus tekstas:
„Individualistų skaičius, atvykstančių prie jūros, yra tiesiog proporcingas ištirpusios druskos kiekiui viename litre vandens.“
Parodos atidarymo metu šį tekstą autorius buvo prisiklijavęs ant marškinių nugaros. Taip teiginys trumpam atsiskyrė nuo eksponuojamo objekto ir tapo judančiu, erdvėje cirkuliuojančiu tekstu. Vėliau panašus principas – teksto kaip kūniškos ir performatyvios medžiagos naudojimas – dar ne kartą pasikartos Juozo Laivio kūryboje, ryškiausiai kūrinyje Nr. 140.
Šis teiginys nėra mokslinė formulė. Veikiau tai poetinė pseudoteorema, jungianti gamtos reiškinį ir žmogaus elgesį. Kaip ir daugelyje ankstyvųjų Laivio darbų, tikslaus matavimo principas čia susiejamas su sunkiai pamatuojamais socialiniais ar egzistenciniais reiškiniais. Kartu tai vienas pirmųjų atvejų, kai tekstas autoriaus praktikoje tampa ne kūrinio komentaru, o savarankiška meninės situacijos dalimi.
Nors kūrinys atrodo nekintantis, iš tiesų jis nuolat reaguoja į aplinką. Druska sugeria arba atiduoda drėgmę, todėl kiekvienos ekspozicijos metu objekto svoris šiek tiek skiriasi. Šia prasme kūrinys niekada nebūna visiškai toks pats – jo fizinės savybės priklauso nuo konkrečios vietos ir oro sąlygų.
Nuo 2012 metų kūrinys priklauso Kleopo draugijai, skulptūros skyriaus landarto sekcijai. Jo autentiškumą patvirtina kuratorės Ievos Dilytės pasirašytas identiteto dokumentas, saugomas Kleopo draugijos archyve.
