Plaktukas, kurio kotas sumuštas kitu plaktuku
2003
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Plaktukas, kurio kotas sumuštas kitu plaktuku“ – vienas iš ankstyvųjų Juozo Laivio objektų, paremtų paprasta, tačiau paradoksalia logika. Kūrinį sudaro paprastas plaktukas, kurio medinis kotas akivaizdžiai apdaužytas kito plaktuko smūgiais. Pats objektas liudija įvykį, kurio jis negalėjo atlikti pats.
Būtent ši neįmanoma situacija ir sudaro kūrinio pagrindą. Plaktukas paprastai naudojamas smūgiams suduoti, tačiau šiuo atveju jis pats tampa smūgių gavėju. Agresorius lieka nematomas, o žiūrovui pateikiamos tik jo veiksmų pasekmės. Objektas tampa savotišku įkalčiu, leidžiančiu numanyti įvykį, bet neleidžiančiu jo pamatyti.
Kūrinys pratęsia ankstyvajai Juozo Laivio kūrybai būdingą strategiją, kai vienas įrankis paveikia kitą tos pačios rūšies įrankį. Šis principas pirmą kartą pasirodė kūrinyje „Liniuotė, perbrėžta kita liniuote“, o vėliau buvo plėtojamas ir kituose darbuose, pavyzdžiui, „Pjūklas, perpjautas kitu pjūklu“. Tokiose situacijose daiktai tampa vieni kitų veiksmų autoriais, o kūrinio turinys atsiranda iš tarpusavio santykio, o ne iš papildomų simbolių.
Pristatydamas šį darbą 2004 metais jaunųjų menininkų parodoje „Pilot 2“ Londone, autorius jį apibūdino kaip savotišką sovietinio mentaliteto iliustraciją. Ši interpretacija neįrašyta pačiame objekte, tačiau leidžia kūrinį skaityti kaip pasakojimą apie smurtą, perduodamą iš vieno subjekto kitam, kai svarbiausia tampa ne pats veikėjas, o jo palikti pėdsakai. Vis dėlto objektas išlieka atviras ir kitoms interpretacijoms – jis vienodai įtikinamai veikia ir be šio istorinio konteksto.
Kaip ir daugelyje ankstyvųjų Laivio kūrinių, reikšmė čia atsiranda beveik nieko nepridedant. Pakanka vieno paprasto veiksmo, kad kasdienis įrankis nustotų būti vien įrankiu ir taptų pasakojimu apie save.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Autorius jį priskiria tai kūrinių grupei, kurią būtų linkęs parduoti.
