2003
objektas / instaliacija
Kleopo draugijos kolekcija
„Pjūklas, perpjautas kitu pjūklu“ – vienas iš Juozo Laivio objektų, pratęsiančių ankstyvajame kūrybos etape susiformavusią paradoksalių įrankių seriją. Kaip ir kūrinyje „Plaktukas, kurio kotas sumuštas kitu plaktuku“, čia naudojamas tas pats principas – daiktas tampa kito tokios pačios paskirties daikto veikimo rezultatu. Pjūklas negalėjo perpjauti savęs, todėl pats objektas liudija nematomą kitą pjūklą, kuris kūrinyje nepasirodo.
Pjūvio linija gana tiksli ir tiesi. Ji leidžia numanyti, kad pjūvis atliktas ne tik kitu, bet ir kitokio tipo pjūklu. Tačiau ši techninė detalė nėra svarbiausia. Kūrinio esmė slypi ne medžiagos apdirbime, o priežasties ir pasekmės santykyje – žiūrovas mato veiksmą, tačiau nemato jo atlikėjo. Kaip ir daugelyje ankstyvųjų Laivio darbų, nematoma kūrinio dalis tampa tokia pat reikšminga kaip ir matoma.
2004 metais personalinėje parodoje pjūklas buvo eksponuojamas tiesiog padėtas ant lentynėlės. Vėliau, 2006 m. parodos Dortmunde metu, kūrinio ekspozicija buvo pakeista. Lentynėlė pakabinta aukščiau, o pats pjūklas – žemiau. Greta atsirado užrašas:
„Šis pjūklas, kurį perpjovė kitas pjūklas, turėtų būti padėtas ant tos lentynėlės.“
Šis sakinys į kūrinį įveda naują sluoksnį. Instrukcija akivaizdžiai prieštarauja tam, ką žiūrovas mato priešais save. Objektas tarsi pats nurodo savo „teisingą“ vietą, tačiau sąmoningai jos neužima. Taip kūrinys ima veikti ne tik kaip objektas, bet ir kaip ekspozicijos taisyklių komentaras.
Autorius yra pasakojęs, kad atvykęs į Vokietiją pastebėjo itin griežtą tvarkos kultūrą – kiekvienas įrankis ten turi aiškiai apibrėžtą vietą. Būtent ši kasdienė patirtis paskatino papildyti kūrinį tekstu ir sąmoningai pažeisti jo paties instrukciją. Nedidelė ekspozicinė intervencija tampa lengvai ironišku komentaru apie tvarką, funkciją ir taisyklių laikymąsi.
Retrospektyviai žvelgiant, „Pjūklas, perpjautas kitu pjūklu“ priklauso ankstyvajai Juozo Laivio kūrinių grupei, kurioje reikšmė gimsta ne iš sudėtingos formos, o iš elementarios loginės kolizijos. Panašiu principu sukurti ir „Liniuotė, perbrėžta kita liniuote“, „Plaktukas, kurio kotas sumuštas kitu plaktuku“ bei keli kiti objektai. Juose daiktai tampa savotiškais savo pačių komentarais – jų istorija užrašoma ne tekstu, o pačiu materialiu pėdsaku.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis priskiriamas kūriniams, kuriuos autorius galėtų parduoti.
