Užuolaidų segtukas I
2003
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Užuolaidų segtukas I“ – vienas iš tų Juozo Laivio objektų, kuriuose meninis gestas beveik nepastebimas. Paprastas cinkuotos skardos užuolaidų segtukas suspaustas taip, kad jo dantukai visiškai suplokštėja ir jis nebegali atlikti savo pirminės funkcijos. Vienintelis atliktas veiksmas – segtuko sugadinimas.
Tačiau kūrinio pavadinime esantis romėniškas skaičius I iš karto sukuria lūkestį, kad egzistuoja arba kada nors atsiras antra, trečia ar dar kita šio darbo versija. Ir tai nėra visai nepagrįsta – vienas, net ir visiškai sveikas, segtukas užuolaidos paprastai neišlaiko. Iš tiesų antrasis segtukas buvo sukurtas gerokai vėliau, nors viešai taip ir nebuvo eksponuotas. Tokiu būdu serija tampa svarbesnė už pavienį objektą, net jei didžioji jos dalis lieka nematoma.
Kaip ir daugelyje ankstyvųjų Laivio darbų, čia pakanka minimalios intervencijos, kad kasdienis daiktas pakeistų savo statusą. Sugadintas segtukas nebėra buities įrankis, tačiau netampa ir skulptūra tradicine prasme. Jis lieka tarp šių dviejų būsenų – nebeveikiantis daiktas, kurio vienintelė nauja funkcija yra būti eksponuojamam.
Šis kūrinys kartu atskleidžia ir kitą Juozo Laivio kūrybai būdingą bruožą – polinkį kataloguoti tai, kas, regis, visai neprašo būti kataloguojama. Sugadintas užuolaidų segtukas įgauna pavadinimą, datą, numerį, vietą kolekcijoje ir registracijos duomenis. Visa ši archyvavimo sistema taikoma objektui, kurio kultūrinė ar praktinė vertė atrodo beveik nulinė. Tačiau būtent toks rimtas, beveik muziejinis požiūris į nereikšmingus daiktus ilgainiui tampa viena svarbiausių Kleopo draugijos veikimo strategijų. Čia katalogavimas nebūtinai padeda geriau suprasti objektą – kartais jis tik dar labiau išryškina jo beprasmiškumą, o kartu ir paties katalogavimo paradoksą.
Šiandien toks segtukas jau pats tampa tam tikro laikotarpio ženklu. Cinkuotos skardos užuolaidų segtukai vis rečiau sutinkami buityje, todėl ateityje kūrinio pavadinimą, tikėtina, būtų galima papildyti dar vienu žodžiu – „Antikvarinis užuolaidų segtukas I“. Tai būtų ne autoriaus sumanytas, o laiko sukurtas pavadinimo pratęsimas.
Retrospektyviai žvelgiant, šis kūrinys pratęsia Laivio domėjimąsi neveikiančiais arba sąmoningai iš funkcijos išvestais objektais. Panašiai kaip „Plaktukas, kurio kotas sumuštas kitu plaktuku“ ar „Pjūklas, perpjautas kitu pjūklu“, jis kalba apie įrankį, kuris nebegali atlikti to, kam buvo sukurtas. Tokiu būdu funkcijos praradimas tampa ne trūkumu, o pačiu kūrinio turiniu.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai ir registruotas kaip vyriškosios lyties objektas. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis priskiriamas kūriniams, kuriuos autorius būtų linkęs tiesiog pamiršti.
