2003
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Sugnaibyta
liniuotė“ – vienas iš ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio objektų,
tęsiantis autoriaus domėjimąsi matavimo sistemomis ir jų dekonstrukcija.
Metalinė liniuotė susmulkinta į daugybę nedidelių fragmentų, kurie sudėti į
permatomą plastikinį vamzdelį. Matavimo įrankis čia praranda savo įprastą
formą, tačiau neišnyksta visiškai – visos jo dalys lieka išsaugotos.
Iš pirmo
žvilgsnio tai gana tiesmukas veiksmas: sugadinta liniuotė nebegali tiksliai
matuoti. Tačiau kūrinys nesiekia pasiūlyti naujos matavimo sistemos. Veikiau
jis klausia, kur iš tiesų slypi matavimo galimybė. Ar ji priklauso nuo vientisos
liniuotės formos, ar nuo pačios mato idėjos? Net ir suskaidyta į gabalėlius
liniuotė nepraranda savo ilgio – jis tik nebegali būti panaudotas įprastu būdu.
Paradoksalu,
tačiau kiekvienas fragmentas pats tampa mažu matavimo vienetu. Sudėjus juos vieną
prie kito teoriškai būtų galima atkurti pradinį ilgį, nors toks matavimas būtų
lėtas, nepatogus ir beveik beprasmis. Šia prasme kūrinys ne paneigia matavimo
sistemą, o parodo jos trapumą – tvarka gali būti suardyta, tačiau pats matavimo
principas išlieka kaip galimybė.
Šis objektas
pratęsia ankstyvuosiuose Juozo Laivio darbuose nuolat pasikartojantį motyvą –
kasdienio įrankio pavertimą konceptualiu objektu. Kaip ir „Liniuotė, perbrėžta
kita liniuote“, „Plaktukas, kurio kotas sumuštas kitu plaktuku“ ar „Pjūklas,
perpjautas kitu pjūklu“, jis kalba apie daiktus, kurie nebeatlieka savo
tiesioginės funkcijos, tačiau būtent dėl to pradeda kelti klausimus apie pačią
tos funkcijos prasmę.
Žvelgiant
plačiau, kūrinys leidžia svarstyti ir apie žmogaus polinkį pasaulį matuoti,
klasifikuoti bei skaidyti į vienetus. Matavimas dažnai laikomas objektyvumo
garantu, tačiau kiekviena matavimo sistema pirmiausia yra susitarimas.
Sugnaibyta liniuotė primena, kad suardyti galima įrankį, bet ne patį poreikį
matuoti. O gal ir priešingai – kartais būtent suardytas įrankis leidžia
aiškiausiai pamatyti, jog kiekviena tvarka tėra laikina konstrukcija.
Kūrinys
priklauso Kleopo draugijai. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis
priskiriamas kūriniams, skirtiems padovanoti.
Trumpas komentaras
Man atrodo, paskutinė filosofinė mintis („kiekviena tvarka tėra laikina konstrukcija“) labai gerai susišaukia ne tik su šiuo darbu, bet ir su visa katalogo logika. Kleopo draugija juk iš esmės nuolat kuria sistemas (registrus, lytis, skyrius, Penkių P klasifikaciją), kurios yra visiškai rimtos ir kartu šiek tiek absurdiškos. Ši sugnaibyta liniuotė tampa beveik tos visos sistemos metafora: tvarka egzistuoja, bet ją visada galima sulaužyti ir sudėti iš naujo.
