2003
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Geltonas drožtukas sudrožęs geltoną pieštuką“ – ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio objektas, pratęsiantis autoriaus domėjimąsi įrankių ir jų paskirties paradoksais. Kūrinį sudaro geltonas plastikinis drožtukas, kuriame lieka iki galo sudrožtas tos pačios spalvos pieštukas ir visos jo drožlės. Objektas eksponuojamas neatidarytas – pieštukas ir jo likučiai taip ir neišimami iš drožtuko.
Šiame darbe spalva atlieka svarbų, tačiau ne simbolinį vaidmenį. Geltona pasirinkta ne dėl kultūrinių ar psichologinių reikšmių. Autoriui svarbu tik tai, kad veiksmą atliktų du tos pačios spalvos objektai. Spalvinis sutapimas sukuria papildomą loginį tikslumą, leidžiantį visą dėmesį sutelkti į patį veiksmą.
Įprastai pieštukas egzistuoja tam, kad juo būtų piešiama, o drožtukas – tam, kad piešimo priemonė būtų nuolat paruošiama naudojimui. Šiuo atveju šis procesas sąmoningai nuvedamas iki kraštutinumo. Drožtukas ne paruošia pieštuką darbui, bet nuosekliai sunaudoja jį visą. Piešimo galimybė taip ir neatsiranda – visa pieštuko paskirtis išnaudojama vien tam, kad atsirastų pats kūrinys.
Kaip ir daugelyje ankstyvųjų Laivio objektų, čia svarbus ne rezultato dekoratyvumas, o veiksmo logika. Įrankis lieka ištikimas savo funkcijai, tačiau būtent nuoseklus jos vykdymas panaikina tai, kam jis buvo skirtas tarnauti. Tokiu būdu kūrinys kalba apie situacijas, kai priemonė, veikdama nepriekaištingai, panaikina savo pačios egzistavimo prasmę.
Retrospektyviai žvelgiant, šis objektas natūraliai įsilieja į visą ankstyvųjų Laivio kūrinių grupę, kurioje įrankiai nukreipiami į savo pačių pasaulį – plaktukas sužaloja kitą plaktuką, pjūklas perpjauna kitą pjūklą, liniuotė kvestionuoja matavimą, o drožtukas iki galo sudrožia pieštuką. Visais šiais atvejais minimalus veiksmas tampa pakankamas, kad kasdienis daiktas pakeistų savo statusą ir taptų konceptualiu objektu.
Šiuo atveju pieštuko sudrožimas nėra vien daikto sugadinimas. Veikiau tai nuoseklumo nuvedimas iki kraštutinės ribos, kai gebėjimas atlikti savo funkciją virsta nesugebėjimu laiku sustoti. Drožtukas veikia nepriekaištingai, tačiau būtent todėl pieštukas visiškai praranda savo paskirtį. Šia prasme kūrinys gali būti skaitomas ir kaip subtili pastaba apie saiko ribas – momentą, kai teisingai atliekamas veiksmas tampa perteklinis.Kūrinys priklauso Kleopo draugijai ir registruotas kaip vyriškosios lyties objektas. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis priskiriamas palaidojimui skirtiems kūriniams.
