objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Dudelė į sieną“ – ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio objektas, sudarytas iš paprastos medinės piemenuko dūdelės, įtvirtintos sienoje taip, kad ji nebegali būti naudojama pagal savo pirminę paskirtį. Muzikos instrumentas čia tampa nebyliu objektu – garsui skirtas daiktas atsiremia į sieną, ir jo skleidžiamas garsas tarsi nebeturi kur sklisti. Įremta į sieną dūdelė laikosi be rankų pagalbos, todėl pats eksponavimo būdas tampa neatsiejama kūrinio dalimi.
Kaip ir daugelyje ankstyvųjų autoriaus kūrinių, intervencija yra minimali. Nepakeičiama nei dūdelės forma, nei jos medžiaga – pasikeičia tik situacija, kurioje ji atsiduria. To pakanka, kad instrumentas prarastų savo funkciją ir taptų konceptualiu objektu.
Dūdelė neišvengiamai siejasi su lietuviškos liaudies kultūros vaizdiniais – piemenavimu, kaimo buitimi, natūraliu muzikavimu. Tačiau kūrinyje naudojama sovietmečiu pagamita dudelės versija kuri šių motyvų nei iliustruoja, nei romantizuoja o tiesiog pagal bendrą politiką tik harmonizuoja, kaip liaudies dainą. Banaliai ir nuo liaudies nutolusiai dudelei autorius leidžia susidurti su siena – tiesiogine ir metaforine kliūtimi. Ar tai užuomina į nutrūkusią tradiciją, ar tik formali situacija, autorius neatsako. Kūrinys palieka šį klausimą atvirą.
Retrospektyviai žvelgiant, „Dudelė į sieną“ išsiskiria visame Juozo Laivio kūrybos kontekste. Harmonizuotos etnografijos ar muzikiniai motyvai jo darbuose beveik daugiau nebepasirodo, todėl šis objektas išlieka savotiška išimtimi. Galbūt jis atklydo iš vaikystės kultūrinių patirčių, mokyklinių piešinių ar sovietmečiu harmonizuoto lietuviško kaimo įvaizdžio. Tačiau net ir tokiu atveju šie motyvai čia ne plėtojami, o veikiau sustabdomi – tarsi atsirėmę į ribą, kurios nebegali peržengti.
Kartu kūrinys pratęsia vieną svarbiausių ankstyvosios autoriaus kūrybos strategijų – funkcijos sustabdymą. Kaip ir „Plaktukas, kurio kotas sumuštas kitu plaktuku“, „Pjūklas, perpjautas kitu pjūklu“, „Užuolaidų segtukas I“ ar „Geltonas drožtukas sudrožęs geltoną pieštuką“, dūdelė nebeskirta tam, kam buvo sukurta. Ji nebegroja nebegalioja, tačiau būtent šis negrojimas tampa pagrindiniu kūrinio turiniu. Kartais tylėjimas gali pasakyti ne mažiau nei garsas.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijai. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis priskiriamas palaidojimui skirtiems kūriniams. Kleopo draugijoje šis objektas registruotas kaip draugų neieškantis ir jų neturintis kūrinys.
