2003
tekstinis / dokumentinis kūrinys
Kleopo draugijos kolekcija
„Nepanaudotas bilietas į Venecijos bienalę“ – ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio kūrinys, kurio pagrindinis objektas yra 2003 metų Venecijos bienalės lankytojo bilietas, taip ir nepanaudotas pagal savo pirminę paskirtį. Bilietas buvo parsivežtas iš Venecijos kaip dokumentas apie neįvykusį veiksmą.
Įprastai bilieto vertė išnyksta tą akimirką, kai juo pasinaudojama. Šiuo atveju įvyksta priešingai – vertę įgyja būtent nepanaudotas bilietas. Jis liudija ne apsilankymą parodoje, o sąmoningą atsisakymą juo pasinaudoti. Kūrinio pagrindu tampa ne pats objektas, bet sprendimas jo nesuvartoti.
2005 metais, stodamas į Liono nacionalinės vaizduojamųjų menų mokyklos podiplominių studijų programą, Juozas Laivys šį bilietą pristatė kaip pasakojimą apie gebėjimą laiku sustoti. Tuo metu tai buvo daugiau intuityvi mintis nei nuosekli kūrybinė programa. Tik po dešimties metų autorius keturiolikai metų suspenduos savo meninę praktiką, todėl retrospektyviai šis ankstyvas kūrinys atrodo tarsi viena pirmųjų sustojimo strategijos užuominų.
Kartu tai yra ir neįvykusios patirties dokumentas. Paprastai bilietai saugomi tam, kad primintų tai, kas buvo patirta. Šis bilietas saugo prisiminimą apie tai, kas sąmoningai neįvyko. Tokiu būdu dokumentuojamas ne įvykis, o jo atsisakymas – viena iš vėlesnėje Juozo Laivio kūryboje nuolat sugrįžtančių temų.
Šia prasme darbas artimas kūriniui „Kaukolė“, kuriame meninė situacija taip pat atsiranda sustabdžius procesą tam tikru momentu. Jei „Kaukolėje“ sustabdomas tapybos darbas, tai čia sustabdoma bilieto paskirtis. Abiem atvejais kūrinys gimsta ne iš veiksmo tęsimo, o iš sąmoningo jo nutraukimo.
Laikui bėgant bilietas vis labiau praranda savo praktinę reikšmę, tačiau kartu įgyja vis didesnę istorinę ir konceptualią vertę. Jis nebegali atlikti savo funkcijos, tačiau kaip tik todėl tampa meno kūriniu – dokumentu, liudijančiu pasirinkimą nepasinaudoti galimybe.
Kūrinys priklauso Kleopo draugijos tekstinių ir dokumentinių kūrinių skyriui. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją jis priskiriamas kūriniams, kuriuos autorius yra linkęs pasilikti. Nors bilietas niekada nebebus panaudotas pagal savo paskirtį, būtent ši nepanaudojimo būsena ir sudaro pagrindinę jo meninę vertę.
