Raudona dėžutė su medžio pjuvenomis
2003
objektas
Kleopo draugijos kolekcija
„Raudona dėžutė su medžio pjuvenomis“ – ankstyvojo poakademinio laikotarpio Juozo Laivio objektas, sudarytas iš juvelyriniams dirbiniams skirtos raudonos dėžutės, pripildytos paprastų medžio pjuvenų. Du vienas kitam svetimi objektai – reprezentacinė papuošalų dėžutė ir medienos apdirbimo atlieka – sujungiami į vieną kompoziciją, kuri nebeatlieka nei praktinės, nei dekoratyvinės funkcijos.
Paprastai tokia dėžutė skirta saugoti vertingą papuošalą. Šiuo atveju joje nėra nei žiedo, nei grandinėlės, nei kito brangaus daikto. Vietoj jų atsiranda pjuvenos – medžiaga, kuri dažniausiai laikoma gamybos likučiu. Tačiau kūrinys nesiūlo jų laikyti nei simboliu, nei metafora. Jos tiesiog užima vietą, kuri įprastai skiriama vertingam objektui.
Kaip ir daugelyje ankstyvųjų Laivio kūrinių, pakanka minimalios intervencijos, kad pasikeistų daikto statusas. Dėžutė nebeatlieka savo pirminės paskirties, tačiau kartu nepradeda atlikti jokios naujos aiškiai apibrėžtos funkcijos. Ji tampa objektu, kurio buvimas pats savaime yra pakankamas.
Juozo Laivio kūryboje pasitaiko darbų, kurių autorius sąmoningai nesiekia paaiškinti. „Raudona dėžutė su medžio pjuvenomis“ yra vienas jų. Toks atsisakymas nėra paslapties kūrimas ar bandymas išvengti interpretacijos. Veikiau tai sprendimas neprimesti kūriniui vienos teisingos reikšmės. Kartais nepaaiškintas objektas gali išlikti laisvesnis už tą, kuris iš anksto aprūpintas paaiškinimu.
Kūrinio sukūrimo metu autorius niekaip negalėjo paaiškinti, kodėl pasirinko būtent juvelyriniams dirbiniams skirtą raudoną dėžutę. Šis sprendimas tuomet atrodė visiškai intuityvus. Praėjus daugiau kaip dviem dešimtmečiams ši aplinkybė įgijo netikėtą biografinį tęsinį – Juozas Laivys pradėjo dėstyti instaliaciją Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Juvelyrikos studijų programos studentams. Žinoma, būtų pernelyg drąsu teigti, kad raudona dėžutė tai numatė. Tačiau tokie vėluojantys sutapimai Juozo Laivio kūryboje pasitaiko dažniau, nei pats autorius linkęs pripažinti.
Retrospektyviai žvelgiant, šis kūrinys papildo ankstyvųjų Laivio objektų grupę, kurioje kasdieniai daiktai išvedami iš įprastos paskirties ir perkeliami į konceptualų lauką. Tačiau skirtingai nei daugelyje kitų šio laikotarpio darbų, čia beveik nelieka jokios papildomos istorijos. Lieka tik dėžutė, pjuvenos ir pats faktas, kad jos saugomos taip, lyg būtų vertingos kaip auksas.
Kūrinys buvo eksponuotas autoriaus personalinėse parodose 2004 ir 2023 metais. Jis priklauso Kleopo draugijai. Pagal autoriaus Penkių P klasifikaciją priskiriamas kūriniams, kuriuos autorius būtų linkęs pamiršti.
Kūrinys sietinas su kitai Kleopo draugijos nariais Nr. 61, 167, 194, 229
